Ji – pati neįprasčiausia žvaigždė muzikos pasaulio padangėje. Nei jos pačios, nei muzikos, kurią ji kuria, neįmanoma įsprausti į jokius rėmus. Panaši į pasakų elfą, mokantį užburti savo keistomis dainomis, Bjork pati – kaip iš pasakos – gavo iš gyvenimo viską: ir šlovę, ir asmeninę laimę.
Taisyklingai ištartas jos vardas skamba Bjieark. Pavardė apskritai neištariama – Gudmundsdotir. Ir visa jos ekstravagancija: beprotiški apdarai, niekur kitur negirdėta muzika, lengvabūdiškos šukuosenos – atkeliavo iš vaikystės.
Bjork mamai Hildur dar ir šiandien priklauso garbingas ilgiausių kasų Islandijoje savininkės titulas. Ji visada stengėsi būti ne tokia kaip kiti, nežemiška. Be to, priklausė hipių komūnai, tad mažosios Bjork gyvenimas daugelį metų nebuvo panašus į kitų vaikų: mergaitė miegojo, kada norėjo, ir kiauras dienas klausydavosi suaugusiųjų sekamų pasakų.
Augdama Bjork nematė paprastų žmonių, gyvenančių normalų gyvenimą. Komunos nariai, pavyzdžiui, galėjo visą savaitę maitintis tik bananais, nes skanu juk – ir nieko virti nei lėkščių plauti nereikia…
Dabar Bjork yra alergiška bananams ir violetinei spalvai, kuria buvo išdažytos visos komunos namų sienos. Tačiau „daryk, kas šauna į galvą“ gyvenimo stilius įaugo jai į kraują.
Visiška laisvė – šitai Bjork turėjo nuo mažų dienų, mat jos tėvai kaip ir visi Islandijos gyventojai buvo šventai įsitikinę, kad saloje nėra kur pasiklysti net kūdikiui. Tad dar mokydamasi mokykloje Bjork laisvai sau klajodavo Islandijos lygumomis, karstėsi po didžiausius riedulius, kokius tik rasdavo, ir visa gerkle plėšė dainas.
Neturėdama nė šešerių, Bjork viena važiuodavo autobusu pas tėvą (jiedu su Hildur išsiskyrė, kai dukrai nebuvo dvejų), nors net bilietų komposterio nepasiekdavo. Tai buvo mažas savarankiškas ir toks nepriklausomas žmogutis, kad suaugusieji bijodavo elgtis su ja globėjiškai.
Bjork tėvo namuose gyvenimas tekėjo visiškai kita vaga: stalai būdavo dengiami sniego baltumo staltiesėmis, kepami gardūs pyragai, o mergaitės plaukai privalėdavo būti supinti į tvarkingą kasą.
Iš tėvo Bjork sužinojo, kad jiedu su jos motina Hildur pabėgo iš namų ir prisijungė prie hipių komunos, abiem tebuvo po keturiolika. Po keleto metų jis ryžosi vis dėlto „grįžti į pasaulį“: baigė mokslus, įgijo elektriko profesiją, tapo gerbiamu žmogumi. O štai Hildur judviejų dukrelę nusprendė auginti tame, kitame pasaulyje.
Normaliu ir ramiu tėvo namų gyvenimu Bjork su malonumu pasimėgaudavo porą trejetą dienų, bet paskui imdavo ilgėtis laisvės ir mamos. Todėl visada grįždavo atgal į komuną.
Aišku, ateidavo vėl diena, kai komunos suirutė įkyrėdavo jai iki gyvo kaulo, ir mergaitė vėl sėsdavo į autobusą, vežantį pas tėvą. Arba apskritai pasislėpdavo nuo visų gamtos prieglobstyje.
Kartą Bjork motinai šovė į galvą net jai nebūdingai keista idėja: Hildur nusprendė atiduoti penkiametę dukterį į klasikinės muzikos mokyklą. Būtent jos pedagogai ir įžvelgė nepaprastą mergaitės talentą.
Kartą Bjork mokytoja pasikvietė jos motiną ir pasakė, jog jos dukters vokaliniai gabumai progresuoja tokiu greičiu, kad reikėtų pagalvoti apie įrašus. Hildur tiesiog pakvaišo iš džiaugsmo ir ėmė sukti galvą visiems esamiems bei seniai pamirštiems draugams muzikantams, kad tik kas nors padėtų dukrai įrašyti pirmąsias dainas.
Visų šių pastangų rezultatas buvo diskas pavadintas „Bjork“. Jis buvo išpirktas tiražu, didesniu nei Reikjaviko gyventojų skaičius. Disko autorei tuomet buvo 12 metų.
Po šito Bjork pradėjo gerbti net bendraklasiai. Iki tol mažąją Gudmundsdotir visi laikė vietine kvaišele – taip ji mėgo šokiruoti aplinkinius savo išvaizda.
Labiausiai tuo laikotarpiu nukentėjo Bjork senelio kostiumai: iš jo kelnių anūkėlė galėdavo sukirpti iš klumpių verčiančius kombinezonus. Tiesa, kartą ji apskritai atėjo į mokyklą apsisiautusi šiltu pledu, kurio viduryje tiesiog iškirpo skylę galvai…
Sulaukusi 14-os, Bjork jau buvo tapusi tikrų tikriausia panke. Su geriausia drauge metė mokyklą, išėjo iš namų ir įsidarbino keliose darbovietėse vienu metu, kad galėtų susimokėti už kambario nuomą. Tiesa, po metų savarankiškas gyvenimas merginoms įgriso, ir, išsiilgusios tėvų, panelės sugrįžo namo. Bet laisvamaniško tikėjimo neatsisakė – tiesiog ėmė reikšti jį muzikoje.
Ryškiai oranžiniai plaukai ir nuskusti antakiai – taip atrodė Bjork, savo pirmosios grupės „Seilės ir snargliai“ būgnininkė. Ji iš visų jėgų bandė įrodyti, kad muzika yra visur, net ir kukurūzų spragėsiu aparato skleidžiamuose garsuose (po daugelio metų būtent ši mintis taps pagrindu garsiausiam Bjork darbui kine – muzikiniam filmui „Šokėja tamsoje“).
Bjork ne šiaip eksperimentavo su muzika – šokiruoti ir stebinti visuomenę irgi galiausiai pabosta. Ji ieškojo savo garso. Mergina tuo metu klausė labai daug įvairios muzikos, skaitė dar daugiau.
Kartą vienoje didžiulėje knygoje Bjork aptiko keistą ženklą iš runų – tarsi snaigę iš neregėtų piktogramų. Tokias senovėje sau piešdavosi norvegai, jei pasiklysdavo rūke ar svetimame krašte: ženklas saugodavo nuo pavojų ir, tikėta, atvesdavo į teisingą kelią.
Daug negalvodama, Bjork išsitatuiravo ženklą ant peties. Dabar mano, jog nuo tos dienos jos gyvenime pasikeitė viskas. Tarsi senovinis simbolis būtų atvedęs ją į reikiamą kelią: Bjork atrado savo garsą.
Maždaug tuo metu islandė susipažino su Toru Eldonu ir šio žmogaus dėka prasidėjo naujas etapas jos profesinėje karjeroje. Bjork susidomėjo džiazu, iššaukiančias kompozicijas jos kūryboje pamažu pakeitė sudėtingos aranžuotės. Jų su Toru įkurta grupė „The Sugarcubes“ ilgam tapo populiariausia Islandijoje. Naujas televizinis fenomenas MTV atnešė islandišką muziką ir į Ameriką bei Angliją.
Grupės sėkmė buvo beprotiška: „The Sugarcubes“ įrašus išpirkdavo akimirksniu. Pagerinti šį rekordą pavyko tik vienam atlikėjui – pačiai Bjork, kai ji pradėjo solinę karjerą.
Bet svarbesnis dalykas nei šlovė, kurią Bjork atnešė sąjunga su Toru Eldonu, buvo judviejų sūnus Sindris, gimęs 1986-aisiais. Dainininkė saugojo jį nuo viešumo ir gynė nuo paparacų kaip laukinė katė. Kiauras dienas neišleisdavo berniuko iš akių, praleisdavo su juo visą savo laiką. Ir tik naktimis, kai Sindris miegodavo, rašydavo naujas dainas.
Vėliau iš tų dainų buvo sudarytas solinis Bjork albumas „Debut“. Su juo pasauliui pasirodė pati nestandartiškiausia, pavadinimo neturinčios muzikos atlikėja. Jos žanras nebuvo nei popsas, nei rokas. Pati Bjork savo stilių vadino avangardu ir sakė, kad jos muzika gyva.
Karjera privertė dainininkę palikti Islandiją ir persikelti į Didžiąją Britaniją, iš kur jai kasdien norėjosi bėgti namo. Bet būtent Anglijoje viename naktiniame klube ji sutiko tokį pat „neordinarų“ žmogų kaip ir ji pati, kurį beprotiškai įsimylėjo.
Įspūdingą juodaodį, žibančiais auksiniais dantimis, vadino DJ Goldie – jis buvo madingiausias Londono didžėjus. Bet iš tos didelės meilės, deja, nieko neišėjo: DJ Goldie labiau rūpėjo jo karjera, juolab kad jam atsivėrė naujos galimybės sužibėti kine. Be to, jis nemokėjo susitaikyti su tuo, kad į mažai kam žinomos islandų elfiukės koncertus bilietų išpirkdavo greičiau nei į jo pasirodymus.
Kartą Bjork paklausė mylimojo, kodėl jiedu vis dar nesusituokę. Didžėjus atsakė nenorįs pamatyti laikraščių antraštėse žodžių „Bjork ištekėjo už DJ Goldie“. Jam norėjosi spaudoje matyti pranešimus, kad DJ Goldie kažką vedė…
Nuostabiausia tai, kad britų didžėjus savimyla išgelbėjo Bjork gyvybę. Pasiryžusi dar vieną, paskutinįkart pataisyti santykius su mylimuoju (beje, nesėkmingai – su DJ Goldie ji netrukus išsiskyrė), dainininkė išvyko su juo į Floridą.
Kaip netrukus paaiškėjo, tą pačią dieną kažkoks pakvaišęs jos gerbėjas amerikietis (kaip tik iš Floridos valstijos – kokia ironija!) į jos namus Londone atsiuntė rūgšties bombą. Ji nesprogo Bjork rankose tik dėl to, kad siuntinio gavėjos nebuvo namuose. O kai dainininkė sužinojo, kad beprotis gerbėjas dar ir nusišovė klausydamasis jos dainų bei pasižiūrėjo jo priešmirtinį vaizdo laišką, visai prarado norą dainuoti. Bjork susirgo gilia depresija.
Už tai, kad vėl pradėjo kurti dainas, Bjork sako esanti dėkinga sūnui, kuriam anuomet buvo trylika. Bet ne tik jam. Maždaug tuo metu islandei paskambino garsus danų režisierius Larsas fon Trieras ir pasiūlė perskaityti jo būsimo filmo „Šokėja tamsoje“ scenarijų bei galbūt sukurti kelias dainas pagrindinei juostos herojei.
Prabėgus trejiems metams, Bjork jau buvo sukūrusi visą filmo muziką ir sutikusi atlikti pagrindinį vaidmenį. Kas iš to išėjo, jau pateko į kino istoriją. Ir vėl pakeitė asmeninį dainininkės gyvenimą.
2000-aisiais „Šokėja tamsoje“ pelnė Bjork Auksinę palmės šakelę geriausios metų aktorės kategorijoje. Aukštas Tarptautinio Kanų filmų festivalio apdovanojimas suteikė jai galimybę susipažinti su dabartiniu vyru – nepriklausomu kino kūrėju Metjumi Barniu.
Žmogumi, kurio galvoje, kaip kadaise pasakė Bjork, „veisiasi tos pačios rūšies tarakonai, kai ir manojoje“, turėdama omenyje visiškai nevaldomą ir masėms nesuprantamą judviejų vaizduotės polėkį.
Paskui naująją meilę Bjork išvyko gyventi į Niujorką. 2002 metais porai gimė dukrelė Izadora, kaip du vandens lašai panaši į motiną. Su jos atėjimu į šį pasaulį Bjork tapo ramesnė. Turbūt dėl to, kad 42-ejų sulaukęs islandų elfas pagaliau turi viską, apie ką svajojo.
