Nušoko princas nuo balto žirgo, išsitraukė špagą ir kad šoks į kovą! Arba lovą… Yra merginų svajojančių, kad dėl jų susigrumtų kad ir ne princai, tai bent paprasti vaikinukai. Kokiais didvyriais jie būtų laikomi… Na, o kiek vaikinų norėtų, kad merginos dėl jų bent nusilaužtų nagą?
Turbūt ne daug tokių merginų atsirastų, kurios ne tik paplekšėt per skruostus galėtų ar už plaukų patampyti, o į ranką paimti špagą ir stoti į kovą…
Susipažinkime su viena iš sporto šakų – fechtavimu, kurioje rankas miklina ne tik vaikinai, bet ir merginos.
Kartais patys fechtuotojai nustebina aplinkinius, kai supažindina su savo užsiėmimu. Pavadinimas nelabai girdėtas, o ir, atrodo, kad tokia sporto šaka Lietuvoje neegzistuoja.
Taigi, kas tas fechtavimas. Aiškiai ir tvarkingai – dvikovos sporto šaka, naudojant šaltuosius ginklus(kaip rapyrą, kardą ar špagą). Principas – dūriu paliesti savo priešininką.
Na, o norėdami sužinoti kiek daugiau, niekaip neapsieisime neatsigręžę į praeitį. Lietuvą fechtavimas aplankė XX a., kai tuo tarpu pasaulis(tiksliau Prancūzija) su juo susipažino jau XVII a.
Iš pradžių kovota dėl garbės(aišku, tikriausiai ir dėl mylimosios), na, o vėliau ši sporto šaka įtraukta ir į olimpiadų sąrašus.
Vienu metu (apie XVIII – XIX a.) buvo uždraustos fechtavimo varžybos, bet žinome, kokia visais laikais buvo veržli žmogaus siela. Taigi, varžybos ar kovos su špagomis buvo rengiamos naktį, o, kad fechtuotojai būtų matomi, vienoje rankoje laikė špagą, o kitoje žibintą.
Na, ar dar kyla klausimų, kodėl filmuose ar fotografijose matome sportininkus pakeltomis rankomis? Paveldas iš praeities – pakelti ranką.
Nors iš tiesų, dabar ranką stengiamasi laikyti ne tiek aukštai, nes jau nėra būtinybės ją tiek iškelti. (Tikriausiai ir paskausdavo ranką… Keista, kai pamąstai, kiek daug dalykų dabar darome be priežasties, o anksčiau jie buvo reikšmingi…)
Taigi, kokia situacija Lietuvoje dabar? Veikia du klubai – vienas Kaune, o kitas Vilniuje. Iš viso susirinkusiųjų kiekis neviršija šimto žmonių.
Negi reikia būti kažkokiu išskirtiniu, kad papildytum šių sportininkų ratą. O gi ne!
Eina čia visi, kas tik nori, tik finansavimo bei reklamos stoka šiai sporto šakai nesurenka daugybės žmonių.
Vilniuje fechtuotojai rengiasi 1990 metų ar net kiek senesnėmis aprangomis. Aišku, visą aprangą galima nusipirkti užsienyje, už menką apytiksliai 3 tūkst.litų sumelę.
Kai kada aparatai drabužiuose, kurie įskaičiuoja taškus už palietimą – neveikia(bet bent jau yra integruota elektrinė sistema).
Apverktina Don Kichotiška situacija, tačiau klubai laikosi ant kojų, rengia tarpmiestines varžybas, dalyvauja respublikinėse rungtyse kelia idėjas kaip įsigyti aprangą ir nenuleidžia rankų(nors žibintų nebėra…)
DELFI gatvė norėdama kiek geriau susipažinti su šia sporto šaka, pakalbino vieną merginą – besifechtuojančią Ingridą, kuri jau tris metus užsiima šiuo sportu.
DELFI gatvė: kaip sugalvojai užsiimti fechtavimu?
Ingrida: fechtavimu sugalvojau užsiimti, pamačiusi kažkokį kvailą filmą, kuris buvo apie merginą fechtuotoją. Mane sužavėjo reta sporto šaka, azartas kovos metu, pergalių džiaugsmai ir panašiai.
DELFI gatvė: kaip atradai šį užsiėmimą Lietuvoje?
Ingrida: ilgą laiką svajojau apie šį sportą, bet, būdama dar visai jaunutė, nežinojau kaip ir kur jo ieškoti. Tačiau po metų ar dviejų mano sesė pradėjo lankyti fechtavimą kartu su savo instituto korporantais.
Tuomet aš labai apsidžiaugiau, sužinojusi, kad visgi Lietuvoje galima fechtuotis, ir po kurio laiko taip pat pradėjau lankyti treniruotes.
DELFI gatvė: kokie potyriai aplanko tave, kai sportuoji?
Ingrida: man fechtavimas – tai kova ne tik su priešininku, bet ir pačia savimi. Per nedideles sekundės dalis privalai sugalvoti, kokius veiksmus padarysi, tuo pat metu turi būti pasiruošusi netikėtumams iš priešininko pusės.
Čia jaučiamas azartas, noras nugalėti, nusivylimai, džiaugsmai, ryžtas padaryti daugiau. Kovodama patiriu didelius emocinius išgyvenimus.
DELFI gatvė: na, o svorio numesti padeda?
Ingrida: taip, bet koks sportas padeda numesti svorio, kai visa darai intensyviai ir sąžiningai.
Fechtuojantis dirba visas kūnas, bet, žinoma, daugiausia darbo tenka kojų ir rankų raumenims.
DELFI gatvė: šį užsiėmimą laikai labiau vyrišku ar moterišku, kodėl?
Ingrida: man šis užsiėmimas atrodo tiek vyriškas, tiek moteriškas, galbūt dėl to, kad esu prie jo pripratusi ir dėl to, jog besifechtuojančių merginų ir vaikinų skaičius yra maždaug vienodas.
Tačiau aplinkinių nuomonė dažnai skiriasi ir daugelis šį sportą laiko vyrišku. Kartais net stebisi, kaip mergina gali fechtuotis.
DELFI gatvė: kodėl?
Galbūt dėl to, kad fechtavimas prasidėjo nuo vyrų kovų, o gal ir dėl to, kad dažniausiai mušasi, kovoja vyrai, o ne moterys.
DELFI gatvė: kas sunkiausia šiame užsiėmime, o dėl ko tau taip patinka fechtuotis?
Ingrida: man sunkiausia kai kuriuos veiksmus atlikti labai greitai. Kovos greitis priklauso nuo įgimto charakterio ar būdo judėti ir veikti greitai, nuo kovinės praktikos.
Man labiausiai patinka po kovos ar treniruotės jausti didelį nuovargį, nes tuomet žinau, jog tai buvo tikras fechtavimas su daugeliu uždavinių ir siekių.
DELFI gatvė: naudoji savo įgūdžius mokykloje apsiginti nuo berniukų?
Ingrida: ne, niekada savo fechtavimo įgūdžių nenaudojau berniukams mušti, nes manau, jog bet kokius ginčus ar nesutarimus yra beprasmiška spręsti jėga.
Manau, fechtavimas pirmiausia reikalingas tam, kad išmoktum kontroliuoti save, o tik po to priešininką.
DELFI gatvė: kiek laiko trunka pamokos? Ar daug naudos jose įgauni?
Ingrida: pamokos trunka apie porą valandų, tris kartus į savaitę. Tačiau iš tiesų, visa priklauso nuo to, kiek sportininkas nori ir sugeba.
Treniruotis galima ir kasdien apie tris – keturias valandas. Išmokstama daug naujų judesių ir žingsnių, naudojamų kovos metu. Aš nežinau, kaip ir kur juos dar panaudoti, na bent jau man dar neteko…
Bet užtat reakcija, kurią išlavinau besifechtuodama, yra tikrai naudinga. Dažnai pastebiu, kaip ji man praverčia.
DELFI gatvė: planuoji tęsti fechtavimą ilgą laiką?
Ingrida: kadangi dabar mokausi vienuoliktoje klasėje, tai treniruotėms laiko randu vis mažiau, tačiau fechtavimo tikrai nenoriu mesti.
Man patinka palaikyti fizinę formą ir jausti tai, ką jaučiu kovodama. Suaugusiųjų varžybose galima dalyvauti tol, kol pačiam nebėra noro. Tad manau, jog fechtuosiuos dar ilgai.
Atrodytų, kad tokia sporto šaka propaguoja smurtą, tačiau sužinojus daugiau, aišku, kad sportas lavina daugybę žmogaus gebėjimų. Fechtavimas išvargina ne tik fiziškai, tačiau gretina reakciją, norą kovoti tam, kad parodytum, jog nesi nieko vertas.
Žinoma, tai padės ne tik rungtynių aikštelėje, bet ir už jos ribų.
Fechtuotojai savo sugebėjimų nerodo niekur kitur, tik renginiuose ir varžybose. Na, o renginių gausa ne tokia įvairi, vienas žymesnių – praėjusiais metais vykęs renginys(„Siemens“ arenoje), supažindinęs lietuvaičius su menkiau žinomomis sporto šakomis, tarp jų buvo minimas ir fechtavimas.
Vis tik šis sportas Lietuvoje – egzotika. Na ką, krepšinis kaip pana – ne siena, pastumsim.
