Ar klausydamasis radijo niekada nepagalvojai, kaip radijo laidų vedėjams pavyksta be perstojo malti liežuviu, vieną po kito pasakoti jiems nutikusias istorijas ir visą laiką būti geros nuotaikos? O gal svajojai vesti radijo laidas ir norėtum sužinoti, kokių įgūdžių reikia, norint dirbti šį darbą?
Į šiuos klausimus atsakyti gali tik patyręs laidų vedėjas, ir šilta, ir šalta malęs „liežuvis“, laidų „Tangorama“, „Keliai. Mašinos. Žmonės“ vedėjas Paulius Skučas. Dabar jo balsą girdime „Radiocentro“ bangomis.
DELFI gatvė: kokių įgūdžių turi turėti žmogus, dirbantis radijo laidų vedėjo darbą?
Paulius: aš manau, kad visų pirma žmogus turi jausti didžiulį norą kalbėti. Dažnai manęs žmonės klausia, kaip patekti į radiją. Atsakymas vienareikšmiškas – tu turi turėti daug minčių, kurias norėtum išsakyti. Kitas svarbus dalykas – žmogus turi būti labai kosmopolitiškas, domėtis įvairiomis sritimis.
Norint dirbti radijuje reikia turėti drąsos, mokėti „perlipt“ per save ir save nustebinti. Tarkim, kartais galvoji, kad niekada negalėtum vieno ar kito dalyko pasakyti eteryje „gyvai“, o staiga imi ir pasakai. Tiesiog reikia būti pasiruošusiam iššūkiams, nes šis darbas jų reikalauja daug.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas. Žmogus privalo į radiją ar televiziją pažvelgti kitaip, tarsi iš užkulisių, ne taip, kaip juos mato ar girdi paprasti žiūrovai ar klausytojai.
Radijas turi būti žmogui ir namai, ir darbas, ir pomėgis, ir hobis, ir svajonės. Atėjęs dirbti į radiją ar televiziją pirmiausia turi „susidraugauti“ su technika. Keliolika valandų praleisti montažinėje, sukiodamas kasetes. Taip, tai pakankamai sunkus darbas.
Man prireikė daug laiko, kad priprasčiau prie kamerų, netgi ateidavau prieš filmavimus į studiją pabūti su technika visiškoj tyloj, kad ją pajausčiau.
Prisimenu, kai pirmą kartą atėjau į radiją. Mane paliko po mokymų ir aš vienu metu sugebėjau paleisti šešis kūrinius, buvo didžiulis triukšmas…
Atbėgo technikai. Aš jiems tiesiog pasakiau, kad čia negaliu dirbti, kad nieko neišmanau, nemoku ir esu netinkamas. Tačiau programų direktorius Donatas Bučelis pasakė, kad aš dirbsiu ir rytoj, ir poryt. Taip po truputį išmokau „susikalbėti“ su technika.
DELFI gatvė: ar radijo laidų vedėju gali būti bet kas, ar tai yra įgimtas talentas?
Paulius: kai kurios savybės įgimtos, o kai kurias išsiugdyti įmanoma. Įgimtos savybės tos, kurios lydi tave mokslo metu. Jei esi iš tų, kurie visur lenda ir viskuo domisi, pradeda mokykloje vesti renginius, tada jau galima pastebėti, kad esi drąsus, gali atsistoti prieš publiką, nebijai pasižiūrėti žmonėms į akis.
Išmokti galima tik techninio darbo – pradėti ar užbaigti pokalbį. Yra daug žmonių, kurie ateina į radiją, tikrai nori ten dirbti… Bet kartais noro neužtenka. Trūksta kažko, net sunku pasakyti ko…
Žinoma yra oficialūs reikalavimai, pavyzdžiui, aiškus minčių dėstymas, tai ne visada pavyksta net ir tikriems radijo laidų vedėjams. Susipina liežuvis ir sakinį pabaigi ne taip, kaip norėtum.
Gali išmokti raiškiai kalbėti, sklandžiai reikšti mintis. To gali treniruotis namie. Aš treniruodavausi prieš lempą. Įsivaizduodavau, kad ji yra kamera, o vėliau, kad mikrofonas. Taip treniruodamasis, tu bendrauji, kalbi kaip tikroje studijoje, lygiai taip, kaip šokėjai ir dainininkai treniruoja savo kūno judesius ar balsą.
DELFI gatvė: ką darai, kad nepritrūktum žodžių kišenėje? Gal turi kokių frazių, kurias vartoji, kai neturi ką pasakyti?
Paulius: visąlaik radijo laidų vedėjai pradeda sakyti: „Na, o iš tikrųjų“, „beje“, „bet ar žinot, kad“. Arba galima sužaisti labai paprastai. Kuo radijas įdomus – gali meluoti ir nieks nežinos, ar sakai tiesą, ar ne.
Gali žmonėms papasakoti, kad apsipylei, kad kažkas į langą pabeldė, kad kažką ant savęs „išsidrėbei“, ir tai žmogui įdomu, klausytojas tada bando įsivaizduoti, kas vyksta studijoje.
Šiaip aš stengiuosi, kad frazių niekad nepritrūktų.
DELFI gatvė: ar buvai kada tiesioginio eterio metu pasakęs tai, ko nenorėjai ar nederėtų?
Paulius: kai atėjau į radiją, supratau, kad norėdamas kalbėti turi žinoti, nuo ko pradėsi ir kuo pabaigsi, o vidurys yra tavo terpė improvizuoti. Jei nežinosi, kuo baigti pokalbį, tada yra didelė tikimybė, net aštuoniasdešimt procentų, kad pasakysi kažką netinkamo.
Kartais būna taip, kad turi pabaigti kalbėti ir paleisti kūrinį, bet tave tarsi surakina ir nebepasakai, ko nori (juokiasi). Tada pradedi galvoti, ką visi pagalvojo, kodėl taip atsitiko…
DELFI gatvė: tavo darbas yra bendravimas. Kaip išmokti laisvai kalbėti su nepažįstamais žmonėmis?
Paulius: bent jau aš naudoju tokią formulę – nuo pat pirmos sekundės draugiškumas kitam žmogui. Ir, manau, kad tikri profesionalai taip ir daro – iškart ima iniciatyvą į savo rankas.
Kitas žmogus galbūt nėra profesionalas tokioje srityje, gal jis nėra oratorius ir nemoka kalbėti. Tokiu atveju iškart „imi“ situaciją į savo rankas. Pokalbio metu tu jauti, kada žmogui sunkiau bendrauti, ten jam padedi. Tuomet vyksta sklandesnis pokalbis, bent jau radijo eteryje.
DELFI gatvė: kuo norėjai būti vaikystėje? Ar iškart svajojai apie radijo laidų vedėjo darbą?
Paulius: mano svajonė buvo dirbti „Radiocentre“, ir aš ją įgyvendinau, dabar reikia siekti kitų svajonių išsipildymo. Televizijoje dirbti nesvajojau, tiesiog kai pradėjau tai daryti vienoje jaunimo laidų „Plius ir minus“ supratau, kad šis darbas mane traukia, ir nusprendžiau ten pasilikti.
Bet vėliau, prisilietęs prie televizijos ir išbandęs ją, padirbėjęs laidose: „Dainų dainelė“, „Mažųjų žvaigždžių valanda“, „Keliai. Mašinos. Žmonės“, „Lietuvos ryto TV“, „Tangorama“ – supratau, kad noriu padaryti pertrauką. Pamačiau, kad ten negaliu savęs realizuoti, kol visi tik vaikosi reitingų…
Į radiją patekau darydamas interviu su „Radiocentro“ programų direktoriumi Donatu Bučeliu. Tiesiog paklausiau, kaip čia žmonės ateina dirbti. Po to aš jam nusiunčiau savo CV, ir jis mane pakvietė į pokalbį.
DELFI gatvė: koks buvai mokykloje: mokytojų numylėtinis, maištininkas, o gal išvis retai lankydavaisi pamokose?
Paulius: bėgti iš pamokų noro nebuvo, sustabdydavo tokia mintis, kad, jei pabėgsi, tai kas iš to, vis tiek reikės vėliau ateiti ir bus dvigubai blogiau – teks aiškintis, kodėl pabėgai ir išmokti, ką praleidai.
Puikiai pamenu tą dieną, kai viskas prasidėjo, kai sutikau pažįstamą žmogų, kuris vedė laidą „Ant palangės“ (LTV) ir pakvietė mane pabandyti dalyvauti naujoje jaunimo laidoje “Plius ir minus”.
Toliau tie metai nuo penkiolikos iki to laiko, kai baigiau mokyklą, buvo susiję su moksleivių reikalais, jaunimo pasauliu. Šalia to lankiau pamokas, o po pamokų – unikalią veiklą – galimybę domėtis viskuo. Tiesiog atvažiuodavau su kamera kur nors ir kalbindavau žmones. Tai buvo ir ministrai, ir prezidentai… Ši veikla man labai patiko.
Atsimenu, kai man buvo devyniolika metų laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ susilažinom iš teisybės, kad man pavyks padaryti siužetą su prezidentu. Tuomet paskambinau tuometinio prezidento Rolando Pakso patarėjui ir pasiūliau prezidentui nusifilmuoti „Keliai. Mašinos. Žmonės“ laidoje.
Po kurio laiko sulaukiau skambučio, kad R. Paksas sutinka. Mes su prezidentu susitikome prie jo namų ir kartu praleidome visą dieną. Po to grįžau namo ir pagalvojau: „man pavyko“… (juokiasi).
DELFI gatvė: kokie tavo pomėgiai, nesusiję su profesine veikla?
Paulius: šiaip visą gyvenimą lankiau „Ąžuoliuką“, grojau fortepijonu ir kartais dar pagroju. Kartais mėgstu nueiti į teatrą, įvairius renginius. Mano abu tėvai muzikai, todėl visą gyvenimą augau prie spektaklių, mane traukė klasikinė muzika, dainavimas.
DELFI gatvė: kaip save apibūdintum gražiai nepažįstamai merginai?
Paulius: (galvoja). Žinau, kad to padaryt nereikia, nes turiu mylimą žmogų, todėl apie tai ir negalvoju. Pats savęs apibūdinti tikrai negaliu. Neapibūdinamas… (juokiasi).
