Turi ir rusiško, ir lietuviško kraujo. Dukart krikštytas. Apie asmeninį gyvenimą nekalba. Dievą tiki, bet nesiekia jo paaiškinti ar apibrėžti. Yra laimingas čia ir dabar. Trumpai sakant, tiesiog Stano.
– Ar norėtumėte turėti nuosavą zoologijos sodą?
Stano: kad ir šiaip pas mane jau gyvena trisdešimt aštuonios žuvytės, pelytė, katė, šuo ir tarakonų, tai manyčiau, kad zoologijos sodo filialą tikrai turiu. Tarakonai, beje, ateina iš kaimynų, jie ne mano, bet vis vien…
– Koks apavas geriau – botai ar kaliošai?
Stano: nežinau, kas tie botai. A, tie su pusilgiais aulais ir gėlytėmis, guminiai? Tada jau geriau kaliošai. Vienareikšmiškai…
– Ar mokėtumėte nulakuoti nagus ir išpešioti antakius?
Stano: išpešiot bet ką galėčiau, o dėl nagų lakavimo dar reikėtų pagalvot.
– Jei galėtumėte rinktis tik tarp dviejų asmenybių, kurią norėtumėte laikyti savo draugu – Sašą Baroną Koeną ar poną Byną?
Stano: kas tas baronas Koenas? Saša? Tada atsimenu. Kadangi prijaučiu kazachams, verčiau rinkčiausi poną Byną. Jis kažkoks geresnis.
– Ar tikite Armagedonu, Antikristu ir kitomis pranašaujamomis baisybėmis?
Stano: visiškai netikiu tokiomis nesąmonėmis, net nesiruošiu tikėti. Tie, kurie tiki, turėtų pasižiūrėti filmą „Megido projektas“. Gal atkratytų nuo tokio tikėjimo.
– Pasakykite ką nors vokiškai.
Stano: Alles gute. Eins, zwei, drei, vier. Hitler kaputt. Vokiškai nemoku visiškai, viskas iš bendro išsilavinimo.
– Kokį eilėraštį apie pavasarį galėtumėte spontaniškai padeklamuoti?
Stano: „Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai.
Bet, mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi.“
Ne mokyklinės programos variantas – tiesiog labai lengvai įsimenantis eilėraštis. Tad galiu bet kada pacituot. Gražu. Tiesiog gražu.
– Kodėl į kiną atėjusiems žiūrovams siūloma į salę neštis tik kukurūzų ir kokakolos, o ne sumuštinių ir kavos?
Stano: prieš dvejus metus kinuose būdavo siūloma sumuštinių ir kavos. Bet kas būtų matęs, kas po tų sumuštinių likdavo. Tarsi salėje būtų sėdėjusios kiaulės. Tai, matyt, nuo tų laikų ir nebesiūlo.
– Ar norėtumėte nuvažiuoti į Afriką pašaudyti liūtų?
Stano:gal, bet tai brangus malonumas. Dabar nušauti liūtą kainuoja 10 000 eurų, gepardai – po 3000. Menka kaina, sakyčiau. Bet aš nenorėčiau ir negalėčiau. Jokio malonumo nebūtų. Tiesa, dramblių medžioklę jau reikia pamiršti, baigėsi.
– Ar ryžtumėtės įsivaikinti negriuką?
Stano: jeigu pats „baltuką“ auginčiau, kodėl gi neįsivaikinus negriuko. Ne mados reikalas. Turėčiau galimybių bei sąlygas – tikrai neatsisakyčiau, juo labiau kad Afrikoje buvau ir mačiau, koks ten gyvenimas. Manau, negriukui pas mus tikrai nebūtų blogiau kaip ten.
– Jei apie kokį nors žmogų kuriami anekdotai, kas tai – ženklas, kad jis populiarus ir liaudis jo nepamiršta, ar kas nors kita?
Stano: ne. Manyčiau, kad jis kažką darė ir darė gerai, todėl ir anekdotai „pareina“. Brežnevas savo laiku gerai vaidino numirėlį, tai apie jį gausybė visokiausių anekdotų buvo. Minedas mūsų laikais vaidino galai žino ką, ir apie jį atsirado anekdotų. Svarbu žmonėms pateikti kokį nors įvaizdį, o anekdotai atsiras net nepastebėjus.
– Per kiek laiko nulietumėte peizažą akvarele?
Stano: kaip sakoma, vaikiškas bajeris – pamenate, kaip riekia lieti žiemą? Balta spalva dominuoja, o juodos – tik pagaliukai kaip medžių kamienai ar šakos. Tai va. Tokią žiemą nuliečiau per keliasdešimt minučių. O kitą peizažą… Net nežinau, bet, ko gero, greitai.
– Ką galima pagaminti iš dviejų kiaušinių, trijų bulvių ir vienos dešrelės?
Stano: oi, ir pietus, ir naktipiečius, ir pusryčius, bet ką, reikia tik turėti fantazijos. Kaip sakoma, gali būti patiekalas „trys viename“, o gali būti ir atskiri variantai. Esu prie tokių eksperimentų pripratęs – studijų metais, būdavo, ką randi šaldytuve, tas tavo, ir iš to daraisi pavalgyti.
Taigi, dešrelės, kiaušiniai ir bulvės gali būti vertinami kaip prabangus variantas. Pasitelkus fantaziją iš tokių produktų galima pagaminti bet ką.
