Į trylika keistų ir ne tik klausimų sutiko atsakyti šį šeštadienį nacionalinės Eurovizijos atrankos finale dalyvavusios mūsų krašto žmonėms gerai žinomos grupės „Laiptai“ vokalistas Henrikas.
– Ar galėtumėte išeiti į miestą apsiavęs raudonus batus ant platformos, platėjančiomis kelnėmis ir su cilindru ant galvos?
Henrikas: be problemų, bet tik kartu su „Laiptų“ grupe. Esame ekscentriški, mat jau anksčiau, propaguodami „naują bangą“, scenoje būdavome ryškiai grimuoti.
– Kadaise buvo (o gal ir tebėra) labai madinga keisti savo akių spalvą kontaktiniais lęšiais. Nenorėtumėte žvelgti raudonomis ar ryškiai žaliomis akimis?
Henrikas: labai norėčiau. Deja, mano akims tinkami kontaktiniai lęšiai dar negaminami. Jei būnu be akinių, visos dailiosios lyties atstovės man atrodo storos ir mažos. Moterys man gražios tik tada, kai į jas žvelgiu pro „asmeninius langus“.
– Koks pats šlykščiausias kada nors jūsų ragautas gėrimas?
Henrikas: kaktusų degtinė – tekila. Mat gėrimų klausimu esu konservatorius.
– Kaip reaguojate, kai jums pasako, kad esate labai panašus į Eltoną Džoną?
Henrikas: labai teigiamai. Tai girdžiu itin dažnai. Sykį Valentino dienos proga buvau kviestas į sostinę jo parodijuoti, bet… Jei rimčiau, žaviuosi jo talentu (ne orientacija!). Juk girto zuikio svajonė pasiekti jo lygį.
– Vandens lova, pripučiami foteliai, baltosios meškos kailis ant grindų, raudonos sienos, žalios lubos… Kas būtų, jei jums pasiūlytų savaitę pagyventi tokiame kambaryje?
Henrikas: tą siūlytoją siųsčiau kuo toliau… Esu žemiškas ir konservatyvus.
– Kokį savo įprotį laikote keisčiausiu?
Henrikas: padėkite man šeštadienį žinutės laukelyje rinkdami skaičius „04“ atsikratyti keisčiausio įpročio – rūkymo. Mat jo atsisakysiu tik tokiu atveju, jei pavyks laimėti kelionę į Serbiją. Medikų teigimu, mano balsas, jei nerūkyčiau, būtų kokybiškesnis maždaug 30 procentų.
– Ar norėtumėte namuose turėti baltą rojalį?
Henrikas: tai ne tik balto dramblio, bet ir mano svajonių svajonė.
– Kokią greitakalbę galėtumėte pasakyti neužsikirsdamas ir kelis kartus iš eilės?
Henrikas: ir ne vieną. Pirmiausia tą, kurią vaikystėj išmokau: „Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“, paskui dvi tas, kurios vyrams aktualios: „Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė ir gerdami gyrė: geriems vyrams geroj girioj gerą girą gera gert“, „Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą geroj girioj gerai gėrusi“.
Geriausiai ištarčiau, žinoma, tą, kuri su laiptais susijusi: „Pakopa po pakopos, pakopa po pakopos, pakopa po pakopos mes kopiame aukštyn“. Moku dar vieną, bet, manau, ją garsiai tarti dar anksti: „Per kapus, per kapus, per pakapes kapų“.
– Ar buvote pasiekęs tokią stadiją, kai kalbamasi su sienomis, kėdėmis ir pačiu savimi?
Henrikas: su sienomis ir su kėdėmis – dar neteko. Nebent neatsimenu. O su protingu žmogum, progai pasitaikius, kodėl nepasitarti?..
– Jei jums būtų pasiūlyta dalyvauti realybės šou, kokį pasirinktumėte?
Henrikas: o Eurovizija? Ar ne realybės šou? Manau, kad jau pasirinkau. Apskritai sunkoka man tuos šou suvokti: žvaigždžių fabrikai, žvaigždūnų turgūs, per prievartą brukama bebalsių ir beklausių minia… Ir skaudžiausia, kad visa tai daroma, siekiant trumpalaikio finansinio pelno, nustumiant į šalį profesionalus.
– Per kiek laiko numegztumėte dviejų metrų šaliką? Vienspalvį, paprastu raštu.
Henrikas: pasamdyčiau, kad tai padarytų mano Birutė ar jos tetos. Aš joms geriau padainuočiau.
– Ar norėtumėte apskristi aplink pasaulį oro balionu?
Henrikas: o kas finansuos?
– Koks kvailiausias jūsų gyvenimo poelgis?
Henrikas: 1964 metais vaikų choro „Ąžuoliukas“ vadovas Hermanas Perelšteinas, išgirdęs mane dainuojantį, aplankė tėvus, kvietė mane lankyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą ir dainuoti chore.
Tėvai sudvejojo ir aš, kaimo vaikas, labai bijojau be jų būti. Kvailai pasielgta. Beje, tuomet „Ąžuoliuko“ chore dainavo mano bendraamžis Michailas Garberis, vėliau grupės „Hiperbolė“ vokalistas. Gal ir mano kelias būtų buvęs kitoks?
