Patrakėlis Psichas (Tomas Krivickas) yra visur. Neblaivus, netašytas, tiesioginiame eteryje išdrįsęs pasimylėti rokeris arba priešingai – konkretus, mylintis gyvūnus (Psicho namuose gyvena papūgos, žuvytės, katinai ir šuo) ir dar visai neseniai į Ukmergės miesto tarybą pretenduojantis jaunas vyras, besiruošiantis padėti Ukmergės jaunimui.
– Ar mokyklos laikais buvai toks pat patrakęs, koks ir dabar?
– Kalbant apie elgesį, tai taip, buvau patrakęs vaikas. Mokytojai ir mokyklos direktorė mane pažinojo, kaip problemišką vaiką. Buvau pabėgimų iš pamokų ir parūkimų už kampų iniciatorius, tačiau, o dėl mokslų, tai kažkaip sugebėdavau susitvarkyti ir didelių problemų dėl to neturėjau.
– Tai ką rūkydavote už tų kampų?
– Cigaretes (juokiasi).
– Kaip sutardavai su mokytojais?
– Su kai kuriais puikiai sutardavau, pavyzdžiui, turėjau jauną istorijos mokytoją, su kuria iki šiol puikiai sutariam, dabar susitikę gatvėje apsikabinam, pasibučiuojam…(nutyla). Tačiau buvo ir tokių, iš kurių nevengdavau pasityčioti. Buvo tokia mokytoja, beje, irgi istorijos, tik kita, truputį nestabilios psichikos, kitaip negaliu pavadinti jos, nes nežinau kaip. Jei jos pamoka vykdavo chemijos kabinete, mes užrakindavome kabineto duris ir atsukdavome suolo čiaupus, žinai, kaip chemijos kabinetuose yra vandens čiaupai ant kiekvieno suolo, tai mes visus juos atsukdavome, kol iki kelių prileisdavome vandens. Mokytoja bėga prie durų, bando atimti raktą ir galiausiai taip išeina, jog jie špaguojasi – vienas su liniuote, kitas su lazdele kažkokia.
Kartą buvome karkvabalių atsinešę į klasę ir pamokos metu jais apmėtę tą mokytoją, na taip ir tyčiojomės iš mokytojų.
– Ką sakydavo mokytoja? Nesiskundė mokyklos vadovybei?
– Eidavo skųstis direktorei, vienąsyk pats mačiau, kaip ji skundėsi, tačiau taip viską išsakė, kad iš direktorės akių galima buvo perskaityti – „Važiuok gydytis, pati kalta“. Direktorė netgi mus užtardavo, nes buvo visai aišku, kad ta istorijos mokytoja buvo nestabilios psichikos.
Psichas, bet ne psichopatas
– Kada pradėjai muzikuoti?
– Nuo kokių dešimties metų pradėjau groti būgnais. Tėvas mane pakvietė groti į savo kapelą. Maždaug šešiolikos pradėjau mokytis groti gitara ir kurti savo grupę. Groti manęs niekas nemokė, visko išmokau pats, nes turėjau didelių ambicijų būti muzikantu.
– Kada sulaukei pripažinimo?
– Šešiolikos metų su draugais sukūrėme grupę, pradėjome mokytis groti patys, kurti dainas. Laida „Tangomanija“ buvo paskelbusi konkursą, kur buvo galima laimėti videokamerą. Mes užsimanėme tos kameros ir įrašėme dainą bei nufilmavome video klipą. Mūsų klipas laimėjo. Gavome ne tik kamerą, bet ir galimybę įrašyti savo albumą, tada ir prasidėjo mūsų svaiginantis laikotarpis (juokiasi).
– Kodėl esi Psichas?
– Vyresnio brolio pravardė buvo Psichas. Jį taip vadino, dėl jo charakterio bruožų – jis buvo labai patrakęs ir spontaniškas. Brolio draugai mane vadindavo Psicho broliu, nes aš su jais gerai sutariau. Kai mano brolį paėmė į kariuomenę, visiem pabodo vadint mane Psicho broliu ir nusprendė trumpinti, tiesiog Psichas, be to, buvau toks pat patrakęs kaip brolis, taip ir patapau Psichu.
– O tau pačiam, ar patinka būti vadinamu Psichu?
– Jei žiūrėti, kaip į sceninį įvaizdį, tai taip, mano atliekamam rokui šis pseudonimas tinka, tačiau gyvenime nelabai, kadangi lietuviai pakankamai „durni“ ir viską sureikšmina. Nemalonu, kai paprasti žmonės į manę kreipiasi „Psiche“ ir laiko mane psichu, nesuprasdami, jog tai tik sceninis įvaizdis.
– Vis dar muzikuoji?
– Taip. Ketinu išleisti naują albumą, tačiau dar anksti apie tai kalbėti. Kalbės pati muzika.
– Kas tau yra muzika?
– Didžiausias mano turtas. Nerealus jausmas, kai žinai, ką darai, ir grodamas pats nuo tos muzikos „kaifuoji“, o kai nuo jos dar „kaifuoja“ ir kiti žmonės, o tu dar už tai gauni pinigus, tai iš viso gerai.
Vakarėliai tęsiasi
– Pretendavai į Ukmergės tarybą, kodėl?
– Tam, kad turėčiau „balsą“ Ukmergės valdžioj ir turėčiau teisę spręsti tam tikrus klausimus susijusius su jaunimu. Be to, labai norėjau padaryti Ukmergėje didžiulį muzikos festivalį, pasaulinio lygio. Ir tą festivalį norėjau surengti būtent Ukmergėje, nes ten gimiau ir užaugau, mane su tuo miestu sieja didelis ryšys. Dabar, kadangi mūsų neišrinko, teks laukti dar keturis metus (juokiasi).
– Esi pagarsėjęs kaip vakarėlių mėgėjas, todėl vos išgirdęs, kad pretenduoji į Ukmergės tarybą, pamaniau, kad Psicho linksmybėms atėjo galas, bet dabar matau, kad galas neatėjo?
– Na, galiu prisipažinti, kai dar vyko rinkimai, galvojau, o kas bus, jei išrinks, juk reikės dirbti, tai dabar automatiškai džiaugiuosi, kad neišrinko (juokiasi). O jei rimtai, tai dabartiniai vakarėliai ne tokie, kokie buvo ankščiau, neneigiu, kad jų nėra, nes vis tiek žmogui reikia išsikraut, tačiau jie ne tokie audringi, kokie buvo.
– Papasakok, kaip linksminiesi?
– Gal geriau nepasakosiu…(juokiasi).
