Žurnalistų Edmundo ir Rasos Jakilaičių dukra Barbora eina ne tėvų pramintu keliu. Septyniolikmetė yra daugkartinė Lietuvos ir Baltijos šalių dailiojo jojimo čempionė. Neseniai Barbora Jakilaitė tapo viena iš projekto „Aš esu Tu“ ambasadorių. Anot jos, kiekvienas turime sekti paskui savo svajonę ir neklausyti ką sako aplinkiniai.
Barbora, kada ir kodėl susižavėjai jojimu?
Pradžioje susižavėjau ne jojimu, bet žirgais. Tada man buvo gal ketveri. Nežinia, iš kur ir kodėl pradėjau apie juos galvoti, pasakoti tėvams, kad norėčiau turėti žirgą. Nesu tikra, ar jau buvau realybėje jį mačiusi, bet svajojau turėti tokį augintinį. Ilgą laiką labai domėjausi žirgais ir nuolat apie juos kalbėjau. Jei kas nors manęs paklausdavo apie ką nors kitą ar norėdavo pasikalbėti kita tema, visuomet pokalbį nukreipdavau į žirgus ir toliau kalbėdavomės apie juos (šypteli).
Kalbos apie žirgus nesiliovė, todėl kai buvau šešerių, tėvai mane nuvedė į Belmonto žirgyną. Čia susipažinau su žirgais ir pradėjau joti.
Ar iš tėvų arba kitų žmonių nesulaukei vertinimo, kad žirgų sportas netinka mergaitėms?
Tėvai visada mane palaikė. Niekada namuose nesu girdėjusi skirstymo į berniukiškus ir mergaitiškus užsiėmimus. Apie mano svajonę joti tėvai niekada nėra pasakę, kad neturėčiau tuo užsiimti, tai pavojinga ar kad nesugebėsiu. Nebuvo ir draudimo, bandymo perkalbėti. Tėvai laikėsi pozicijos „Nori, patinka – tai ir eik“.
Žirgų sporte pagal lytį nėra skirstomi nei raiteliai, nei žirgai. Vyrai ir moterys konkuruoja tarpusavyje, jiems taikomi vienodi reikalavimai bei vertinimo sistema. Man asmeniškai nėra tekę susidurti su aplinkinių nuomone, kad žirgų sportas yra labiau tinkamas vyrams, kad jie greičiau joja ar pasiekia geresnių rezultatų.
Ar tavo bendraamžiai apskritai susiduria su stereotipiniu veiklų skirstymu į „berniukiškas“ ir „mergaitiškas“? O gal tai jau praeityje?
Savo aplinkoje tokio skirstymo nesu pastebėjusi. Mano bendraamžiai rinkdamiesi būrelį, veiklą ar profesiją negalvoja apie tai, kaip bus vertinami aplinkinių, nesijaudina, kad kažkas ką nors pasakys. Pradėdami kažkuo užsiimti, jie svarsto apie tai, kas juos labiausiai domina, žavi, jaudina. Atradę tikruosius savo pomėgius, jiems ir skiria savo dėmesį bei laiką.
Kaip manai, jei tėvai būtų nepritarę tavo pasirinkimui, ar šiandien būtum tiek pasiekusi žirgų sporte?
Kadangi mano tėvai labai palaikė, sunku įsivaizduoti kitokią situaciją. Kita vertus, esu toks žmogus, kuris daro tai, kas jam patinka. Niekada negalvoju, ar tam kažkas pritars ar prieštaraus. Tiek mokykloje, tiek sporte jaučiuosi ne vieniša, nes turiu bendraminčių. Manau, jei tėvai būtų priešinęsi mano karjerai žirgų sporte, vis tiek būčiau jame likusi. Būčiau radusi būdų, kaip įgyvendinti savo svajonę. Galėjimas užsiimti mėgstama veikla man daug svarbesnis už kitų žmonių nuomonę.
Tokiam požiūriui reikalingas išties tvirtas stuburas…
Ko gero, tokį turiu nuo gimimo, taip pat jį padėjo sustiprinti žirgų sportas. Čia reikia labai daug kantrybės, valios ir, žinoma, supratimo, kad žirgas yra gyvūnas. Jis ne visada tos pačios nuotaikos, kaip tu. Jis ne kasdien nusiteikęs dirbti, lėkti. Žirgui reikia ir laisvų dienų, kai jis gali gyventi tikrą žirgo gyvenimą – tiesiog laisvai ganytis po laukus. Negali tikėtis, kad atėjus tau patogiu laiku pasakysi žirgui, kaip žmogui: „na, padarom šiandien“, „klausyk manęs“ ar pan. Reikia daug laiko, kantrybės ir meilės gyvūnui.
Kas padeda suprasti, kad veiklą ar profesiją pasirinkome dėl savęs, o ne aplinkinių nuomonės?
Manau, kad ta veikla turi tave priversti rytais šokti iš lovos, visą dieną nekantriai laukti, kada pagaliau galėsi ja užsiimti. Ar veikla tikrai skirta tau, padės suprasti tai, kad tau jos niekada negana. Tau tiesiog patinka tai, ką darai. O kitų žmonių nuomonės ir komentarai turėtų būti paskutinėje vietoje.
Kodėl svarbu sekti paskui savo svajonę?
Svajonės daro mus laimingus. Mano nuomone, visos veiklos pirmiausia turėtų suteikti žmogui laimės, o ne duoti atlyginimą, socialines garantijas ar kt. Radus patinkančią veiklą, svarbiausia yra nepasiduoti, dirbti iš visos širdies ir tapti tuo, kuo nori.
Ką daryti, jei tėvai mato mus kitoje profesijoje ar nori, kad sektume jų pėdomis?
Niekas neturėtų sakyti žmogui, kokią profesiją jam rinktis. Tėvai gali nebent patarti, o svarbiausia, kad jie palaikytų. Reiktų nebijoti nesutikti su jų nuomone ir suprasti, kad tu pats užsiimsi ta profesija, o ne kažkas kitas, todėl visų pirma reiktų galvoti ko tu nori, o ne kurioje srityje tave mato kiti.
Ką patartumėte jauniems žmonėms, kurie nedrįsta užsiimti mėgstama veikla dėl aplinkinių nuomonės?
Kuo beužsiimtume, naudinga permąstyti, kodėl aš tai darau, ką ši veikla man suteikia, kodėl esu būtent joje. Taip pat reiktų nepamiršti, kad kokį kelią, profesiją, hobį, sportą bepasirinktume, ten tikrai rasime bendraminčių ir žmonių, kurie susiduria su tomis pat problemomis, pavyzdžiui, tėvų nepritarimu. Atminkite, kad esame ne vieni ir neturėtume bijoti siekti savo svajonių bei tikslų. O aplinkinių nuomonė tegu lieka už nugaros.
Projekto „Aš Esu Tu“ modelius ir jų linkėjimus jums ir ateities Lietuvai galite rasti www.asesutu.org
