Ką reiškia rašyti keliasdešimties tūkstančių žmonių skaitomą tinklaraštį, dirbti vienoje prabangiausių Londono parduotuvių, studijuoti stiliaus ir mados komunikaciją, dalyvauti mados renginiuose ir visa tai daryti vienu metu?
Ar dar lieka laiko meilei, kelionėms, laisvalaikiui? Ar lieka laiko miegui? Iš Panevėžio kilusi ir Londone gyvenanti dvidešimt dvejų metų Gabrielė Gzimailaitė įrodė, kad galima nuveikti ir dar daugiau, tereikia žinoti, ko nori, siekti tikslų, nebijoti aplinkinių nuomonės ir nepasiduoti, net jei būna labai sunku.
Šį tekstą buvo galima rasti kovo mėnesio „Panelėje“, o šiandien dalijamės juo ir su portalo skaitytojomis.
Šiandien esi gana gerai žinoma ir gimtinėje, ir už jos ribų, kalbi drąsiai ir užtikrintai, bet smalsu, ar visada žinojai, ko nori ir kaip to pasiekti? Baik juokus (kikena atsakydama) paauglystėje visiškai neturėjau supratimo, ką noriu veikti. Net nežinojau, ką noriu studijuoti. Todėl bandžiau visko po truputį: lankiau ir šokius, ir dailę, mokiausi siūti, groti, studijavau fotografiją, bet baigusi studijas supratau, kad manęs tai nedomina. Tuo metu jau rašiau tinklaraštį, tik jo konceptas buvo kitoks nei dabar. Tada dalijausi įrašais apie savo kasdienybę ir draugus. Mados ten buvo tikrai nedaug (juokiasi). Vėliau metams įstojau į tokį kursą, kur leidžiama išbandyti gal šešias skirtingas disciplinas, ir nejučia nukrypau į mados pusę. Po truputį ir į tinklaraštį ėmiau kelti daugiau savo drabužių derinių, supratau, kad mane traukia mados pasaulis. Ieškojau savęs. Keičiausi aš, keitėsi mano tinklaraštis ir galiausiai atsidūriau ten, kur esu dabar. Gyvenimas visada nuveda teisingais keliais, svarbiausia nenuleisti rankų.
Sakoma, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai, tai, žinoma, galioja ir tau, bet ar nesunku nuolat dirbti? Sunku. Kartais atrodo, kad mano savaitė trunka tik 4 dienas, nes 3 iš 7 visiškai neturiu nė minutės sau ar savo tinklaraščiui dėl darbo dizainerio Karlo Lagerfeldo parduotuvėje. Čia dirbu penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, tad tas tris dienas galima sakyti, atsijungiu nuo pasaulio – keliuosi anksti, važiuoju į darbą, grįžtu – ir į lovą. Kartais klausiu savęs, kiek taip galima? Bet žinau, jeigu pakentėsiu, neapleisiu nei mokslų, nei tinklaraščio, viskas stos į savo vietas, o ir dirbti parduotuvėje gal greit nebereikės. Tiesą pasakius, nemėgstu nei mokslų, nei darbo, bet myliu tinklaraštį, tad manau, kad ateityje tai ir bus mano darbas, nors yra abejojančių, kad iš to galima uždirbti. Kas tuo abejoja? Na, pavyzdžiui, vienas kolega visiškai netiki, kad iš tinklaraščio rašymo užsidirbu ir kad dirbant toliau iš to galima susikurti gerą gyvenimą. Kartą jis netgi pavadino mane „paaugle, nežinančia, ko nori“ (juokiasi), bet ai… Su vėjo malūnais nepakovosi.
Žmonės nevertina tinklaraščio rašymo rimtai? Taip, vienas iš sunkiausių dalykų yra paaiškinti žmonėms, ką tu darai ir kaip tai tau atneša pelno. O ar kyla dar kokių sunkumų, susijusių su tinklaraščiu? Atsiranda merginų, kurios nesupranta mano veiklos ir visada stengiasi pasakyti ką nors blogo ar negatyvaus. Esu skaičius komentarų apie save – visur aš negraži ir labai pasikėlusi, bet manau, jog nereikia išorinio grožio, kad pasiektum tikslą. Ir šiaip, nereikėtų teisti ar smerkti nepažįstamų žmonių. Man tai netrukdo, aš per tiek metų jau išmokau į tai nekreipti dėmesio, bet juk yra ir jautriai reaguojančių merginų, jas tai labai įskaudintų. Kam to reikia?
Tavo įrašus skaito daugybė žmonių ir Lietuvoje, ir Anglijoje. Kaip manai, iš kur ta sėkmė? Kuo sužavėjai savo skaitytojas? Manau, kad sėkmė susideda iš daugelio dalykų. Jau nuo pat pradžių žinojau, kad nuotraukos yra vienas didžiausių pliusų rašant tinklaraštį, todėl daug dėmesio skiriu fotografavimui, kad kadrai būtų kokybiški. Be to, nerašau tik apie prabangių prekinių ženklų drabužius. Merginoms atskleidžiu, kad galima puikiai atrodyti derinant ir žinomų prekinių ženklų, ir padėvėtų rūbų parduotuvių drabužius. Manau, jaunimui tokie patarimai praverčia, nes tikrai ne kiekviena gali sau leisti pirkti tik bangius drabužius. Na, o trečiasis mano koziris yra tas, kad niekada nevaidinu, būnu savimi, bendrauju ir visada atrašau savo skaitytojoms.
Tinklaraštis neseniai atšventė ketvirtą gimtadienį, per tiek laiko tikrai teko išgyventi daugybę keistų, linksmų ir įdomių situacijų. Papasakok linksmą, kuriozinę situaciją, iš kurios teko suktis ir iš kurios išsisukai! Laimėjau kelionę į Paryžiaus mados savaitę 4 naktims. Reikalai buvo tvarkomi labai keistai, nes likus tik dviem dienoms iki renginio pradžios, gavau elektroninį laišką, kuriame prašoma nurodyti laiką, kada noriu keliauti. Iki tol nebuvau gavusi jokios informacijos, net ėmiau svarstyti, ar tikrai skrisiu. Po ilgo susirašinėjimo su organizatoriais, vidury nakties supratau, kad iškeliauju jau šį rytą. Dar kitą dieną turėjau atsirasti parduotuvėje, kurioje tuo metu dirbau, tad reikėjo galvoti, ką daryti. Jau būdama Paryžiuje skambinau į darbą ir sukau baltą melą, kad pamečiau pasą ir iš Paryžiaus negaliu parskristi dar kelias dienas. Man tuo metu buvo svarbiau kelionės ir tinklaraštis, be to, tikrai žinojau, kad už paso praradimą iš darbo neišmes! Todėl baltai sumelavau, Paryžiaus mados savaitėje išbuvau net keturias dienas ir grįžau įkvėpta bei daug ką pamačiusi. Buvo verta? Be jokios abejonės! Nors tikrai neskatinu meluoti savo darbdaviams (kikena)!
