Šis tekstas PANELĖS žurnale buvo publikuotas vasario mėnesį ir dedikuotas Valentino dienai, tačiau jis aktualus ne tik šiai šventei. Skirtas jis visoms, kurios kada nors mylėjo, myli ar ruošiasi mylėti. Paskaityk!
Šventės dažnai būna pačios geriausios ir laukiamiausios, kol neateina. Kalėdos kartu su blizgančiu popieriumi ir girliandomis atneša įtampą, stresą ir dovanų ieškojimo nuovargį, gimtadieniai – nerimą, kur ir kokio prabangumo vakarėlį draugams surengti, na o Valentino diena… žinot pačios.
Metas, kai parduotuvės pavirsta į vieną raudoną saldainių dėžutę, Tinderis, tikriausiai, nulūžta nuo vienišių norinčių kuo greičiau surasti, su kuo tą meilės dieną sutikti, o feisbuko siena pradeda atakuoti naujais santykių statusais, sužadėtuvių žiedais ir bučiniais prie Eifelio. Prasideda masinė psichozė. Ir net jei slepiesi po didžiausiu akmeniu, ji, deja, tavęs neaplenks.
Lauki nesulauki šios šventės? Puiku! Bet šis tekstas – toms, kurioms Valentino diena asocijuojasi ne su meile, o nusivylimu savimi. Gera žinia – pažadu, kad sulig paskutine eilute to nusivylimo bus bent kilogramu mažiau. Pabandom?
Pamenu, dar pradinėje mokykloje Valentino dieną mokytoja leisdavo vieni kitiems ant veidų klijuoti širdelės formos lipdukus ir parašyti laiškelį savo slaptai simpatijai. Po pietų mieste pasklisdavo armija širdeliuotų pradinukų, kurie labai išdidžiai demonstruodavo savo „laimikius“ ant žandų. Vėliau prasidėjo slapti Valentinosmsai, kuriuos gavus, visa širdim tikėjaisi, kad juos siuntė būtent tas gražusis bendraklasis iš suolo prie lango, o ne, kaip dažniausiai paaiškėdavo, kaimynas labiausiai pramušta galva, arba, dar blogiau, mylima draugė, norėjusi tiesiog pakelti tau nuotaiką…
Meilės šventė jau nuo ankstyvos paauglystės daugeliui kelia sumaištį, o šiandien faktas, kad neturi antros pusės – dar sunkiau pakeliamas. Juk labai sunku būti galvos nesukančia vieniša mergina, kai visi tik ir poruojasi, ilgesingai žiūri vienas kitam į akis ir žada amžiną meilę ir kiekviena romantikos apraiška nusėda į begalinį socialinių tinklų archyvą. Nejučia pradeda kirbėti mintis, kad ir tu norėtum kažką šalia turėti, o jei neturi, tai, reiškia, kažką ne taip darai, ne taip atrodai, ne ten pažinčių ieškai, todėl ir sėdi viena kai pirštais, kol kiti skęsta romantikos ežeruose. Oi kaip visi taip apie save manantys klysta…
Vienai išgyventi Valentino dieną – paprasčiau nei galvojai. Egzistuoja tik du scenarijai. Štai, prašom, rinkis:
Pirmasis: „Manęs niekas nemyli, esu pasmerkta vienatvei“.
Šitame scenarijuje pagrindiniai vaidmenys atitenka liūdnų meilės dainų grojaraščiui, guodimuisi draugėms, romantinių filmų žiūrėjimui su dėže vienkartinių nosinių ir kilogramu šokoladinių saldainių. Žinoma, nepamirškim savęs graužimo akylai stebint, kas socialiniuose tinkluose paskelbė, kad susižadėjo, išvyko į romantišką kelionę ir t.t.
Kartais ši situacija neigiamai progresuoja ir iššaukia tokį elgesį kaip desperatiškas vaikščiojimas į pasimatymus, kuriuose tikimasi BENT KAŽKĄ NORMALESNIO surasti. Na, žinot, nes neduokdieve vienai Valentino dieną sutikti… Mano draugės pusseserė šįmet ėmėsi tokio plano: likus mėnesiui iki Valentino dienos susidarė tvarkaraštį ir kasdien vaikščiojo į pasimatymus, nes davė sau žodį, kad viena šįmet nebus. Kai pagalvoju, kiek gražaus laiko, kurį galėjo skirti draugams, spintos revizijai, knygoms, filmams ar tiesiog gulėjimui vonioje, ji tuose pasimatymuose iššvaistė… Ir spėju, kad geriausiu atveju ji gavo rinktis mažiausiai blogą variantą… Tai čia tokia ta meilės šventė? Ačiū, gal nereikia.
Antrasis: „Vienatve, ką veiksim?“
Šis scenarijus – kiek sudėtingesnis. Nusprendus eiti jo siūlomu keliu, teks save suimti į rankas, spjauti į aplinkos spaudimą, įjungti savanaudiškumą ir suvokti, kad tikroji laimė – tai toli gražu ne tik buvimas santykiuose. Ar tuo labiau tų santykių detalių viešinime. Šio scenarijaus esmė – prisijaukinti vienatvę. Nes ji – geriausia sąjungininkė ieškant tikrosios laimės.
Laimė gali būti visokių spalvų. Gali būti laiminga keliaudama aplink pasaulį, bet kartais ne mažiau laimės patirsi sugrįžusi namo. Mokslai, geri pažymiai taip pat sukuria laimę, bet ar ne mažesnė laimė suvokti, kad ir be diplomo ar prestižinės mokyklos pažymėjimo gali puikiai gyventi? Lygiai taip pat laiminga gali būti ir išgyvendama gyvenimo romaną arba… būdama viena. Būtent viena, o ne vieniša. Nes vienišumą, nori tai pripažinti ar ne, pasirenkame patys.
Vienatvė – nuostabiai kantri mokytoja, kuri gali apie tavo sielos gelmes papasakoti daugybę įdomių dalykų, jei tik nustosi spiegti kaip darželinukas, iš kurio atėmė saldainį. Jei tik minutei nustotum verkšlenti ir įsiklausytum, ji tau pasakytų, kad verkti dėl situacijos, kurios negali pakeisti – mažiausiai kvaila. Galbūt šįmet esi viena. Kas ten žino, galbūt ir kitąmet būsi vieniša, o gal priešingai, jau rytoj eidama į parduotuvę pieno sutiksi tą, apie kurį parašytos gražiausios pasaulio dainos. Nuostabus dalykas tas gyvenimas ir jo nesibaigiančios staigmenos, netikėtumai ir nežinia. Todėl bandyti nuspėti, kas tavęs laukia – neįmanoma ir tiesiog beviltiška. Tuo labiau prognozuoti sau „amžinos vienatvės“ likimą… Juk net ir orus prognozuoti galima vos porai savaičių į priekį, o ką jau kalbėti apie visą gyvenimą!
Tavo laimė, nesvarbu, ar šiandien Valentino diena, Velykos ar speiguotas pirmadienis, priklauso tik nuo tavęs pačios būtent šią akimirką. Ne po savaitės, ne kai atšils orai, o dabar. O ką turi dabar? Geriausią pasaulyje kompaniją – save. Save, žmogų, su kuriuo vieninteliu praleisi visą likusį gyvenimą, kurio sprendimai stebins, atradimai pradžiugins, o laimėjimai vers spausti laimės ašaras. Tai žmogus, kuris pirmasis žinos, kad tau šalta ir jau reikia iš stalčiaus traukti močiutės numegztas vilnones kojines su snaigėmis. Jis nepriekaištaus dėl kvailų nesėkmių ir nesistengs pamokslauti, kai norėsi tiesiog niekieno netrukdoma paverkti į pagalvę. O svarbiausia – jis niekada niekada neišduos, nepaliks ir nesvarstys, kad galbūt galėtų susirasti gražesnę, gudresnę ar aktyvesnę. Nejaugi jis nevertas meilės?
Todėl linkiu šįmet į Valentino dieną skirti meilei sau. Lai tai būna diena, kuomet iš paties ryto ant lapelio surašysi sau 10 komplimentų. Užsivilksi seniai tinkamos progos laukiančią suknelę. Dėl savęs, tik dėl savęs. Nusipirksi knygą, prabangias pėdkelnes ar minkštą juokingą pagalvėlę, į kurią kaskart pažvelgus nejučia nusišypsosi. Nueisi viena į kiną. Patikėk, kiek daug gerų kadrų nepastebi pliurpdama su draugėmis ar svarstydama, kodėl tavo simpatija vis dar neišdrįso tavęs paimti už rankos!
Būti vienai – anokia bausmė ar nuobodybė. Atmink, kad sielos skylių neužkaišios net patys svajonių vaikinai, o kad galėtum kažką kitam duoti, kažkam papildyti kasdienybę, pirmiausiai turi atrasti pilnatvę savyje. Būtent ten ir išdygsta meilė.
