„X faktoriaus“ nugalėtojos Monikos Pundziūtės (18) ir per projektą sutikto Pauliaus Joniko (25) meilė šiuo metu aptarinėjama internete, gatvėje, mokykloje. Juos tiek kartu, tiek atskirai atpažįsta kiekvienas, kuris per pastarąjį pusmetį buvo įsijungęs televizorių. Štai po fotosesijos užsukus pietų į kavinę mūsų padavėja sekundei sustingsta, išrausta ir puola sveikinti Moniką laimėjus šou. Ir nedrąsiai paprašo nusifotografuoti…
Šis tekstas buvo spausdintas kovo numerio PANELĖJE, kiekvieną mėnesį ten rasi įdomiausius ir aktualiausius žvaigždžių interviu!
Besišypsantys, laimingi, spinduliuojantys meilę ir negalintys atsitraukti vienas nuo kito. Kūno kalba išduoda, kad Monika ne tik projekto nugalėtoja, bet tvirtą valią turinti dvyliktokė. Ji tiesiog laiminga mergina, šalia kurios tas, kuris jai rėždavo motyvacines kalbas prieš lipant į sceną, laikė už rankos ligoninės palatoje ir sunkiausiais momentais darė viską, kad tik Monikos didelės akys šypsotųsi.
Raudonai lūpas pasidažiusi, drąsiai besijuokianti ar ant visos kavinės uždainuojanti Daft Punk dainą „Get Lucky“ Monika visai neprimena tos kuklios mokinės, atėjusios į „X faktoriaus“ atranką praėjusių metų gegužę. Tarsi ant sparnų skrajojančiai širvintiškei šios dienos lyg sapnas: „Kaip aš jaučiuosi, žino tik tie, kuriems pavyko pasiekti daugelį metų puoselėtos svajonės. Aš dabar išgyvenu savąją ir Paulius yra jos dalis.“
DVYLIKTA KLASĖ – NE KLIŪTIS
Monika, pusę metų tavo gyvenimas ėjo „X faktoriaus“ ritmu. Dvylikta klasė ir pasiruošimas egzaminams liko antroje eilėje?
Taip, didelis minusas buvo tas, kad aš esu dvyliktokė. Stengiausi ignoruoti tą faktą ir tikėtis geriausio. Žinojau, kad man trukdys pamokos ir namų darbai, bet noras buvo didesnis už trukdžius. Repeticijos su Jazzu vykdavo trečiadieniais, šokių pamokos laukdavo ketvirtadieniais, o šeštadienį ir sekmadienį jau vykdavo pastovios pasirodymų repeticijos, trunkančios visą dieną. Likusį laisvą laiką ruošiausi savarankiškai. Juk per pasirodymą turi atiduoti visą sielą…
Malonu, kad mokytojai, bendraklasiai ir net direktorė mane labai palaikė ir sveikino. Vieną savaitę prieš superfinalą mane net atleido nuo visų pamokų, kad galėčiau pasiruošti pasirodymui. Dar vieną savaitę prieš tai negalėjau lankyti mokyklos dėl ligos, tad dabar turiu pasitempti.
Juk artėja įskaitos…
Liga tave užpuolė pačiu netinkamiausiu metu. Kas iš tikrųjų įvyko?
Neperšalau, kaip daugelis galvojo. Visi nešiojamės tą infekciją, kuri pakerta nusilpus organizmui. Natūralu, kai pervargusią ir nuolat patiriančią stresą tas virusas mane nugalėjo pačią sunkiausią akimirką. Man nebuvo dingęs balsas, nuo ligos tiesiog nežmoniškai padidėjo tonzilės, kurios užspaudė gerklę. Dėl to sunkiai galėjau kvėpuoti ir garsą išleisti buvo žymiai sunkiau, jis sklinda visai kitaip, tarsi pro nosį. Gerklę ir taip stipriai skaudėjo, o kiekvieną kartą dainuodama dar labiau sujautrinau tonziles, tad tokiomis sąlygomis pasveikti buvo tiesiog neįmanoma.
Į šį projektą atėjau visai savimi nepasitikėdama ir nežinodama, ko laukti. Kai sulaukiau reakcijos po pirmosios atrankos, man tai jau atrodė stebuklas. Kuo toliau, tuo darėsi tik geriau… Iki šiol labai sunku patikėti, kad laimėjau, susilaukiau tiek pagyrų ir gražių žodžių.
UŽ MUZIKĄ GALIU ŠIRDĮ PARDUOTI
Ar prieš projektą dažnai užlipdavai ant scenos?
Taip, bet lipdavau ant mažesnės, kur nebūdavo tiek žiūrovų. Konkursai, mokyklos šventės, pasirodymai mieste tiek dėmesio nesulaukdavo… Mano scenos baimė mažesnė nei kitų dalyvių, nes jau buvau su ja susidraugavusi.
Visą laiką vaikystėje įsivaizduodavau save dainininke. Labai gerai prisimenu, kai gavau pirmąjį savo Celine Dion albumą. Ji dainuodavo angliškai, o aš nė žodžio nesuprasdavau. Nepaisant to, įsivaizduodavau, kad turiu jos balsą ir dainuodavau mintinai visus jos kūrinius, bandydama interpretuoti, ką tie žodžiai reiškia… Penktoje klasėje vėl prisiminiau savo pomėgį dainuoti ir pradėjau mokytis valdyti balsą.
Kaip tėvai žiūrėjo į tavo užmojus tapti dainininke?
Kai aš vis kartojau, kad tapsiu dainininke, mama tik meiliai man linksėdavo galvą, sakydama: „Taip taip, būsi, dukrele.“ Mintyse turbūt nė krisleliu tuo netikėjo. Anksčiau bijodavau dainuoti, kai kažkas būdavo namie, o vėliau, kai įsidrąsinau ir namiškiai išgirdo mano balsą, visi sukluso. Tą požiūrį pakeitė prasidėję konkursai, muzikos mokykla, renginiai, žmonių komplimentai. Dabar tėvai net nenorėtų, kad rinkčiausi kitą kelią.
Ar planuoji tolesnes studijas sieti su muzika, kai baigsi Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją?
Mokykloje šalia įprastų dalykų mokomės ir muzikos. Pavyzdžiui, matematika lygu harmonijai ar lietuvių kalba lygu lietuvių muzikos istorijai. Visada svajojau sieti savo gyvenimą su muzika, nes kas dar galiu būti? Man patinka psichologija, skaitau apie tai papildomai, bet nenorėčiau skirti tam viso gyvenimo. Taip pat ir su kalbomis, kurias dabar mokausi. Nė už ką negalėčiau joms skirti viso laiko. O muzika yra tai, už ką galėčiau širdį parduoti. Kam dar ko nors ieškoti? Planuoju laikyti tris – lietuvių, muzikologijos ir anglų kalbos – egzaminus. Užsienyje yra tokios studijos kaip „Song writing“ (angl. „Dainų rašymas“) ar „Stage performance“ (anlg. „Scenos menas“). Svarstau, bet dar nesu visiškai apsisprendusi, ar noriu studijuoti užsienyje… Dabar žinau, kad noriu metų pertraukos, o tada jau galėsiu krautis lagaminus į kitą šalį.
BRĘSTANČIOS DAINOS
Viename interviu minėjai, kad labai mėgsti rašyti, svajoji išleisti romaną. Galvoji net apie dainų rašymo studijas. Ar pati jau rašai dainas?
Žinoma! Visi, kurie turi klausą, balsą ir fortepijoną namuose – kuria. Aš skambinu dešimt metų, tad visą šį laiką dėlioju ir dainų eilutes. Tai, kad žmonės kuria, yra natūrali, gamtos duota dovana. Neturiu net tikslaus skaičiaus, kiek dainų esu sukūrusi. Atėjus įkvėpimui parašau kažkokį motyvą ar frazę ir palieku ją bręsti. Yra ir pilnų kūrinių, ir posmelių, ir tik eilučių. Tokiais juodraščiais nusėtas visas fortepijonas.
Labai jaučiasi, ar dainuoji savo, ar kito žmogaus sukurtą dainą. Jei žodžius parašiau aš, viduje apima toks šiltas jausmas, padedantis ant scenos jaustis jaukiau. Juk niekas dar nėra interpretavęs mano dainos ir jos gyvenimas tik prasideda, o aš esu ta, kuri jai tą gyvenimą dovanojo.
Esi labai nuoširdi, atrodo, kad visus žmones gyvenime priimi atvira širdimi. Ar konkurse tau šios savybės padėjo laimėti, o gal kaip tik kišo koją?
Labai stengiausi išlikti savimi ir, manau, kad man puikiai pavyko. Tai labai panašu į naują pažintį. Iš pradžių esi nedrąsus, susikaustęs ir kuklus. Kuo toliau, tuo labiau laisvėji, daraisi atviras ir draugiškesnis aplinkai. Pirmoje atrankoje mano kuklumas liejosi per kraštus. Vėliau išdrąsėjau, bet tai nebuvo dirbtinis procesas. Viskas tiesiog pavyko natūraliai. Aš nė karto sau nemelavau ir nebandžiau kažko apgauti. Niekas mūsų nemokė, kaip elgtis scenoje, visada tik girdėjome žodžius – būkite savimi. Šią pamoką ir išmokome.
Būtų buvę žymiai lengviau, jei kas atėjęs tiesiog pasakytų, ką kalbėti. Girdėjome apkalbų, esą viskas surežisuota, mums primestos rolės, bet tai ir liko tik apkalbomis. Emocijos, jausmai ir žodžiai buvo tikri.
SARKASTIŠKA PORELĖ
Kaip buvo iš tikrųjų, projekte visi buvote draugai ar konkurentai?
Monika: Didžioji dalis vienas kitą tikrai palaikė. Grįžus į pasiruošimų kambarį po pasirodymo visi plodavo ir prieidavo, apkabindavo, pagirdavo. Gerų žodžių vienas kitam negailėjome. Suprantu, visi tikėjosi, kad kovosime ir bet kokia kaina sieksime pergalės, bet mes sėdėjome vienoje valtyje ir vienas kitą supratome. Kurdami įtampą piktais žvilgsniais būtume tik dar labiau sau pakenkę.
Paulius: Gandai viešojoje erdvėje sklandė nuolat. Pamenu tą dieną, kai mes eilinį kartą buvome ligoninėje ir Monika prijungta laidais gulėjo lovoje su deguonies kauke. Iš tikrųjų nebuvo taip blogai, nes ji gulėjo ten keturias valandas, ją „atpumpavo“ ir paskui ėjome į kiną, bet vaizdas buvo tikrai šiurpus.
Monika: Viskas atrodė labai rimta, bet kaukė buvo tam, kad lengviau kvėpuočiau. Iš lašelinės man kapsėjo nuskausminamieji ir hormoniniai papildai. Tuo metu juokėmės iš to, koks absurdiškas vaizdelis į mane pažiūrėjus. Abu esame sarkastiško humoro mėgėjai, tad paviešinome tą nuotrauką juokais. Vėliau pamatėme antraštes žiniasklaidoje: „Šokiruojanti Monikos nuotrauka“… Tik tada supratome, ką mes čia padarėme.
Paulius: Per socialinius tinklus pamatėme, kad žmonės nesupranta sarkazmo, nes buvome įdėję dar vieną nuotrauką. Dieną po paskelbimo, kad mes draugaujame, aš juokais įsidėjau nuotrauką, kurioje guliu tarp gėlių. Tą dieną dirbau su fotografėmis, kurios sudėjo tokią romantišką kompoziciją ir sako: „Gulk, nufotografuosim.“ Kai ten atsiguliau – tarp žvakių, gėlių ir pagalvyčių – nuotrauka išėjo visiškai klišinė. Juokiausi, kad tik kilimo ant sienos trūko. Paėmiau juokais ir paviešinau, prirašęs: „Monika, aš Tavęs laukiu.“ Tokia visiška beskonybė, abu su Monika juokėmės iki negalėjimo, o žmonės, sprendžiant iš komentarų, to visiškai nesuprato. Tapau didžiausiu Lietuvos romantiku, nors iš tikrųjų norėjau iš jos pasišaipyti (juokiasi).
Ir jūsų kolega, Tomas, bandė pajuokauti su nuotrauka ant tualeto prieš superfinalą. Ar jūsų ji nesupykdė?
Monika: Su Tomu esame labai geri draugai. Jis pajuokavo, kad medikai jam nustatė negailestingą diagnozę – viduriavimą. Prieš pat finalą. Kai pamatėme, mums buvo juokinga, nes pažįstame Tomą ir suprantame jo humorą. Iš tikrųjų laukiau iš Tomo kažko panašaus, tarpusavyje mes dar ne taip pajuokaujame! Antraštės „šaukė“, esą jis iš manęs pasityčiojo, bet aš visiškai neįsižeidžiau. Gali būti, kad ši nuotrauka Tomui „pakišo koją“ net balsavime, nes žmonės nesuprato jo juokų…
PO PADIDINAMUOJU STIKLU
Pavasarį, tik prasidėjus filmavimams, draugavai su dabar jau buvusiu vaikinu. Šis faktas vis dar išnyra į viešumą. Ar tau neskauda?
Monika: Aišku, kad man tai labai nemalonu. Visiems pasitaiko taip, kad nusprendi su žmogumi pasukti skirtingais keliais, bet kažkodėl, kai tai atsitinka žinomam žmogui, normalus reiškinys tampa sensacija, kurią vis reikia priminti ir išgvildenti iki smulkmenų… Problemos su tuo žmogumi prasidėjo gerokai prieš projektą. Tą kartą jis mane tiesiog atlydėjo į filmavimą, maniau, kad filmavime būsiu viena, tiesiog atsitiko taip, kad mus nufilmavo kartu. Tai tikrai nebuvo mano planas jį visiems parodyti. Man labai keista, kad tą vieną reportažą žmonės taip įsiminė.
Paulius: Mūsų pora nuo pat pradžios yra po padidinamuoju stiklu…
Ar judu susipažinote per pirmąsias atrankas?
Monika: Per pirmąją atranką nesusitikome, pastebėjau Paulių tarp kėdžių eilių. Jis manęs net nepamatė, nes buvau ta pilka mergaitė, o jis susireikšminęs, per visus kraštus lipa, rėkauja… Iš pradžių apie Paulių buvau labai blogos nuomonės. Pirmą kartą, kai jį pamačiau, tai net nusistebėjau, koks čia dabar atėjo, su perdėta charizma, skrybėlėtas. Kai jau atrinko šešiolika dalyvių, susitikome per fotosesiją. Tada pirmą kartą pasikalbėjome.
Paulius: Visada mėgstu būti dėmesio centre, tai kalbu nesustodamas. Per kėdžių eiles Monikos net nepastebėjau. Apie ją buvau labai blogos nuomonės. Tiesiog „nepernešiau“. Atsimenu, kai tėvai pasisodinę rodė Moniką ir sakė: „Žiūrėk, šita tai didžiausia tavo konkurentė. Labai gerai dainuoja.“ Tada jiems tiesiai šviesiai atsakiau, kad man tai čia „pieva kažkokia“, visai neskanu ir per saldu. Manęs tie jos su balsu daromi „makaronai“ visiškai nežavėjo (juokiasi). Tik prieš fotosesiją, kai ji prunkštelėjo iš kažkokio mano juokelio, susimąsčiau, kad turi neblogą humoro jausmą.
Monika: Humoras santykiuose labai svarbus. Tuo metu ir aš pagalvojau, kad jis šmaikštus, toks visai nieko. Užkalbino mane, tai gal ne toks „pasikėlęs“…
Paulius: Tada tu išvažiavai į mokyklą, o mes nuvykome į miestą valgyti picų, laukėme žiemos anonso filmavimo. Grįžęs parašiau: „Labai gaila, kad nebuvai su mumis. Norėjau susipažinti.“
Monika: Nuo tos žinutės spalio mėnesį nebuvo nė dienos, kad nesusirašinėtume. Pokalbiai tęsdavosi visą dieną. Susirašinėjome kaip draugai, nebuvo jokių minčių, kad galėtų gimti kokie jausmai. Iki tiesioginių laidų dar buvo likę nemažai laiko.
LEMTINGAS CEPELINŲ VAKARĖLIS
Romantiški jausmai gimė tik prasidėjus tiesioginiam eteriui?
Paulius: Prasidėjus tiesioginėms transliacijoms visus savaitgalius praleisdavome kartu. Aš nuo pat pradžių jaučiau labai didelį stresą, nes esu ypač savikritiškas. Niekada sau neįtikdavau ir būdavau piktas ant viso pasaulio, o Monika visada didelėmis akimis iš toli klausiamai žiūrėdavo, ar man viskas gerai. Ji visada mane palaikė, pasakydavo gerą žodį. Po jų nusiramindavau. Kai atsidurdavau ant iškritimo ribos, laukdamas žiūrėdavau kažkur į sieną, o Monika – visada į mane. Rūpinosi ir man nuolat kartojo: „Dar neiškrisk šį savaitgalį, prašau.“ Vėliau ratas apsivertė ir aš Monikai nuolat kartojau, kad turi išlikti dar vieną savaitgalį, pasiekti finalą, vėliau superfinalą…
Monika: O tai kada tie romantiški jausmai įsiliepsnojo? Ką?
Paulius: Antrą Kalėdų dieną. Mane Monika pasikvietė į cepelinų vakarėlį, kuris neįvyko. Žadėjo, kad bus daug draugų ir cepelinų, tai atėjau ir nebuvo nei draugų, nei cepelinų. Buvo tik Monika.
Monika: Nebuvo taip… Pirmą Kalėdų dieną švenčiau su šeima, o antrą turėjau švęsti su draugais, kurie rengė cepelinų vakarėlį. Jis kažkodėl neįvyko, tad susitikome ir tiesiog dviese praleidome Kalėdas. Tada supratom, kad mums patinka leisti šventes kartu.
Paulius: Tuo metu supratome, kad užsimezgė šilti jausmai.
Iš pradžių bandėte slapstytis ar projekto dalyviai iškart pastebėjo, kad jųdviejų akys blizga?
Paulius: Iš pradžių žaidėme žaidimus, apsimetinėjome, kad nieko nevyksta (juokiasi). Mirktelėdavau, kol niekas nematydavo. Maždaug mėnesį jausmus pavyko nuslėpti, visi pastebėjo per šeštąją laidą. Išleidau Moniką ant scenos ir operatorius klausia: „Tai kiek jūs laiko draugaujate?“ Tada jau supratau, kad viskas, kažką jau pamatė. Gal pastebėjo, kad tarp mūsų vyksta cheminės reakcijos…
Monika: Man dalyviai vėliau sakė, kad jau nuo pat pradžių matė, jog kažkas tarp mūsų vyksta. Ir šiaip, kad Paulius iškritęs atvažiavo į laidą tik dėl manęs jau parodė, kad aš jam esu svarbi.
AČIŪ, DIEVE, KAD AŠ JĄ TURIU
Abu buvote projekte, tad supratote, kokio palaikymo vienas kitam reikia sunkiausiu metu. Ar tai padėjo?
Monika: Nuo to mūsų draugystė ir prasidėjo, kad jau pačioje pradžioje mes ypač supratome, kada vienas kitam reikia gero žodžio. Išėjo taip, kad jam labai puikiai pavyko mane nuraminti, ir man pavyksta jam padėti susikaupti.
Paulius: Man labiausiai įstrigo tas momentas, kai iškritau. Tą dieną jau jaučiau, kad atėjo mano laikas, viskas tądien buvo labai įtempta. Pasirodymas turėjo būti fiziškai ypač sudėtingas. Paskutinę akimirką idėją, kad turėčiau dainuoti gulėdamas ant besisukančio vilkelio, atmetė ir aš per dainą likau tiesiog stovėti. Atsimenu, kaip atsisėdome kartu į mano automobilį ir aš sakau: „Viskas, aš šiandien krisiu, tai yra pabaiga. Jaučiuosi labai blogai ir nežinau, kaip elgtis.“ Monika tada mane sugebėjo pastatyti ant kojų ir įkvėpė savo kalba. Beveik visada esu tas žmogus, kuris įkvepia ir priverčia patikėti savimi iš naujo, bet kai mane ištiko krizė, Monika buvo artimiausias žmogus. Tada apėmė toks malonus šokas. Mintyse pagalvojau: „Ačiū, Dieve, kad aš ją turiu.“
Ar jūsų gerbėjai nenuliūdo, sužinoję, kad projekte gimė nauja pora?
Paulius: Man patinka, kai Monika nesupranta, ko pykstu dėl to, kad ji kaip didžiausia fanė reaguoja į gerbėjų prisipažinimus, o pati, kai pasakau, kad parašė kokia blogerė, iškart pradeda klausinėti: „Parodyk, ką parašė? Ko ji norėjo?“
Monika: Kalbant apie gerbėjus, nesulaukiau kažkokių liūdnų laiškų, kad mano širdis dabar užimta, bet prieš tai tikrai ateidavo siūlymų išgerti kavos. Buvo tokių vaikinų, kurie rašė, kad įsimylėjo, bet nė vienas laiškelis nebuvo piktybinis ar grasinantis. Daugiau mieli, sakantys, kad pavydi Pauliui ar kaip jam pasisekė. Stengiuosi atrašyti visiems, rasti minutę padėkoti, nes man atrodo svarbu, jeigu žmogus skiria savo laiką pasakyti kažką gražaus. Žinoma, jei norėčiau atrašyti kiekvienam, tai galėtų būti etatinis mano darbas, kurio greitai netekčiau, nes nebedaryčiau to, už ką mane myli.
NEBETURIU, KO NORĖTI
Dabar, kai esi nugalėtoja, gali ramiai pažvelgti atgal ir įvertinti tai, kas įvyko. Ar jautiesi pasikeitusi?
Monika: Net negaliu apsakyti, atrodo, kad paaugau antrą tiek! Man labai pasisekė, kad Jazzu buvo mano mokytoja, visi vadino mus sielos draugėmis. Daug kas galvojo, kad dėl to ji mane kažkaip išskyrė savo dėmesiu ar palaikymu. Iš tikrųjų, ji manimi labai pasitikėjo ir net sąmoningai nebūtų sau leidusi man skirti daugiau laiko ar pamokų. Dažnai sakydavo: „Aš žinau, kad tu padarysi gerai.“ Manau, kad užsidirbau tą pasitikėjimą. Galbūt toks įspūdis žiūrovams susidarė, nes teisėjai man skirdavo tik pozityvius komentarus.
Paulius: Būdama projekto favoritė, Monika kažkodėl buvo vadinama mokytojos numylėtine, nors taip nebuvo. Retsykiais ja taip pasitikėdavo, kad galėdavo drąsiai daugiau dirbti ir su kitais.
Ne tik tapai nugalėtoja, bet ir laimėjai pagrindinį prizą: 15 tūkst. eurų ir dainos įrašą su „Sony Music“. Ar tai reiškia, kad naujas Monikos gyvenimas ir tarptautinė karjera prasideda dabar?
Monika: Kol kas žinau tiek, kad įrašyti dainą vyksiu į Skandinaviją. Dainos žodžius man parašys „Sony Music“. Ji bus leidžiama per įvairias Europos radijo stotis ir, tikiuosi, taps žinoma visame žemyne.
Išties, prasidėjo naujas gyvenimo etapas, jaučiuosi lys sapnuočiau. Kartais sėdžiu ir bandau suvokti, kas vyksta mano gyvenime. Visi mano norai išsipildo. Aišku, kad susiduriu su sunkumais, tikrai ne viskas taip rožėmis klota, kaip atrodo iš šalies, bet jaučiuosi savo vietoje. Viskas, ką per šį pusmetį dariau, man teikė besąlygišką malonumą. Labai džiaugiuosi, kad sugebėjau per jį išlikti atvira ir visi mane pažįsta tokią, kokia esu širdyje, dėl mylimo žmogaus dabar plakančioje dar stipriau. Pagaliau gyvenime atsidūriau ten, kur ir norėjau būti.
