Televizijos žiūrovai ir tarptautinė ekspertų komisija į didžiausią pasaulyje dainų konkursą „Euroviziją“ šiemet išrinko Viliją Matačiūnaitę (27 m.) ir jos dainą „Attention“. Viešai skelbiame: ši dainininkė blaivių minčių, sveiko proto ir pažadėjo nepadaryti gėdos. Tegul važiuoja!
UŽGRIUVUSI NAŠTA
Tradicijų lietuviai nelaužo. Vos valstybinė televizija paskelbia, kas laimėjo nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, tuoj pasipila niūriausios prognozės, tragiškiausi scenarijai, įžeidimai ir pašaipos. Tą daro ne tik internautai, bet ir buvę atrankų konkurentai, kolegos muzikantai, visokio plauko ekspertai. Toks spaudimas, kurį psichologai vadina psichologiniu teroru, turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Pavyzdžiui, silpnesnę, mėgstančią verkšlenti mergelę galėtų nepataisomai palaužti. O sumenkinus pasitikėjimą savimi ir įvarius krūvą kompleksų, kažin ar toks artistas tvirtai stovės scenoje prieš milijonus žiūrovų.
Bet vis tik yra tokių asmenybių, kurios visą prieš jas nukreiptą pykčio kampaniją praleidžia pro ausis. Ir didvyriškai laikosi savo tikslo bei vizijos iki paskutinės akimirkos. Prie tokių save priskiria ir Vilija Matačiūnaitė, jau besikraunanti lagaminus į Kopenhagą, kur šiemet vyks spalvingasis „Eurovizijos“ konkursas.
„Dirbu su gera komanda, jaučiu pasitikėjimą, o tai svarbiausia. Jokie gandai ir įžeidinėjimai manęs nepaveiks. Turiu nemažą patirtį ir žinau, kad svarbiausia – tikėti savo jėgomis“, – karingą nusiteikimą demonstruoja ji.
IŠLEISTUVIŲ TESTAS
Kas tau gyvenime yra labai svarbu?
Vilija: „Esu labai tikinti. Dažnai lankausi cerkvėje. (O kodėl ne bažnyčioje?) Anksčiau vaikščiojau į bažnyčią, bet vieną kartą patekau į keistą pamokslą, ten vienuolis nesąmones kalbėjo, o jo klaususios moterys aklai viskuo tikėjo… Pasijutau kaip kokioje sektoje, todėl nusprendžiau eiti į cerkvę. Man patinka ten vyraujanti aura. Ateinu prieš kiekvieną svarbų renginį ir konkursą pasimelsti, kad sektųsi. Prieš „Auksinio balso“ finalą ir prieš nacionalinį „Eurovizijos“ finalą irgi ten lankiausi. Abu kartus laimėjau!“
Gimei ir užaugai Vilniuje, bet metus judu su vaikinu gyvenote name kažkur giliai kaime. Ką tai tau davė?
Vilija: „Ten persikėliau ne dėl to, kad nuo žmonių slėpiausi, o todėl, jog gydytojai liepė saugoti balsą, nedainuoti. Reikėjo patikimos aplinkos – kaimas puikiai tam tiko. Supratau, kad gamta – neatskiriama mano gyvenimo dalis, o toje tyloje galima atsipalaiduoti, pasikrauti teigiamos energijos. (Nenuobodu?) Vasaromis kiekvieną dieną draugai norėdavo tai savaitei, tai porai naktų apsistoti. Būdavo, net laukdavome dienų, kad niekas neatvažiuotų, leistų apsitvarkyti. Supratau, kad name visada yra veiklos – gali tvarkyti aplinką, žvejoti, su šunimis po miškus palakstyti. (O žiemą?) Čilinom… Nuostabus laikas buvo. (Bet po to net dvejiems metams išvykai į Londoną…) Ten dirbau – dainavau bare. Tačiau dažnai pasvajodavau, kad grįšiu į tą Lietuvos ramybę, vėl užsidarysiu kaime“.
Kas tau suteikia malonumą?
Vilija: „Varškė arba geriamos slyvų skonio pasukos. Labai skanu! Kalorijų gal tik šimtas, o kaip sotu! Beje, labai padeda, jeigu pilvą skauda“.
Išpažink bent vieną savo nuodėmę.
Vilija: „Vis pažadu sau, kad nuvažiuosiu pas senelį… Bet vis jo neaplankau. Mane tas labai graužia. Čia gal baisus apsileidimas, o ne nuodėmė. Artimiausiu metu tikrai pasitaisysiu“
.
Kada merginai reikia pradėti panikuoti, jeigu ji vis dar neturi to vienintelio?
Vilija: „Neverta išvis panikuoti! Panika ir baimė yra beprasmiai ir niekam nereikalingi dalykai. Vadovaujuosi taisykle: ko bijai – tą ir gausi. Aš visą laiką darydavau taip: jeigu sužinodavau, kad kuris nors mano draugas, kuris ilgą laiką buvo vienas, įsimylėjo, nuoširdžiai džiaugdavausi. Nes žinau, kad jeigu jam pasisekė, tai kodėl man neturėtų pasisekti? Kuo aš už jį blogesnė? Beje, jau buvau save priskyrusi prie senmergių, net mintyse susikūriau įvaizdį, kaip turėčiau rengtis, kaip gyventi“.
Kaip pavadintum filmą apie save ir kokio jis būtų žanro?
Vilija: „Kurčiau romantinę komediją, šiek tiek panašią į „Pagirias Las Vegase“. Nors dalindama interviu vengiu asmeninio gyvenimo detalių, filme be to neapsieičiau. Be asmeninių detalių nebus nei romantikos, nei įtampos, o žiūrovams to reikia“.
Ko gailiesi, kad taip ir nepadarei?
Vilija: „Gailiuosi, kad neskyriau dėmesio tiems žmonėms, kuriems savu laiku jo labai reikėjo. Būna dalykų, kurių jau nebeįmanoma ištaisyti… Man taip ir nutiko“.
Sritis, kuri tau visiškai tamsus miškas?
Vilija: „Visiškai nesiorientuoju madoje… Net neįsivaizduoju, kokios dabar tendencijos. Man kartais atrodo, kad pati galiu susikurti tendenciją. Matosi akivaizdžiai: prieš septynerius metus avėjau kerzinius batus, dabar vėl juos išsitraukiau. Gali parašyti taip: ne aš vaikausi madą, o mada mane“.
Kas iš visų mergaitiškų reikaliukų tau labiausiai nepatinka?
Vilija: „Nekenčiu apsipirkinėti. Mane net nupurto pagalvojus apie parduotuves, prekybos centrus, turgų ar mugę. Tuštybių mugė, laiko švaistymas. Juk yra ką daugiau pamatyti gyvenime, kur nuvažiuoti, ir pabendrauti su fainais žmonėmis. (Daug draugų turi?) Tikrai netrūksta. Aš gi mėgstu pakalbėti“.
Ar padeda asmenybei tobulėti kompiuteriai, naujausios technologijos?
Vilija: „Visi tie internetai, kompai paliko didelį pėdsaką ir pakeitė žmones. Mano karta buvo nuoširdesnė. Keista tą pripažinti – bet kartų skirtumai akivaizdūs. Turiu brolį, kuriam dvylika metų, ir jis visą laiką prie savo išmaniojo telefono. Sakau, rodau jam kažką – negirdi, nemato… Nuleidžiu rankas, nes neįsivaizduoju, kaip atpratinti nuo tokių nesąmonių. Reikia rimtų specialistų. (O ką jis daro internete?) Trolinaaaa?? Kaip trolis? Gali taip būti? Aš net terminų šiuolaikinių nebežinau, atsilikau. Nu jis žiūri visokius trolinimus ir panašius dalykus“.
Ką daryti su marozais ir fyfomis?
Vilija: „Jie yra būtini! Tai tokia atskira žmonijos rūšis, kaip būna gyvūnų ir vabzdžių, kurie mums nelabai patinka, nes kandžiojasi, bet jie yra reikalingi ekosistemai. Tarp jų atsiskleidžia kiti žmonės: meniški, stilingi. Be marozų gi joks gotas ar pankas nebus išskirtinis“.
Kodėl mums reikia dalyvauti „Eurovizijoje“?
Vilija: „O kodėl ne? Esame maža, blankoka šalis. Tik politikoje galime išsišokti, tačiau gaila, kad ne visada protingai. Tai atsiskleiskime ir muzikiniame pasaulyje. (Kursi skandalą?) Na, man jau aišku, kad prieš mane scenoje pasirodys transvestitas austras, nežinau, ar po jo dar bus galima kažką nustebinti, bet… Pati negirdėjau jo dainos, tačiau daug kas sakė, kad ji prasta. O mūsų daina smagi. (Kelintą vietą sau prognozuoji?) Aišku, kad pirmą! Čia toks brainwash. Kodėl sau neprognozuotii geriausio rezultato? Noriu laimėti ir tikiuosi, kad taip ir bus“.
