Tikriausiai pažįstama, kai pažvelgus į vieną žmogų kaipmat užplūsta negatyvios emocijos, o pažiūrėjus į kitą apima teigiami pojūčiai. Kas tai – pirmasis įspūdis? Antipatija ar simpatija? Veidotyros specialistė, su žmogaus psichologija susijusius mokymus vedanti Eglė Pelienė teigia, nors visi esame skirtingi, intuityviai „skaitome“ vienas kitą vos susipažinę. Būtent tuo ir remiasi veidotyra, tyrinėjanti žmogaus veido bruožų visumą. O jie gali labai daug papasakoti apie aplinkinius ir tave.
Papasakokite, kaip susidomėjote veidotyra, kas paskatino į ją gilintis?
Pradėkime nuo to, kad veidotyros terminas lietuvių kalba prieš šešerius metus nė neegzistavo. Jis mano prašymu buvo sukurtas kalbininkų ir šiandien jau yra plačiai vartojamas gimtąja kalba.
Grįžtant į dar tolimesnę praeitį, būdama dvidešimt penkerių pirmą kartą susidomėjau „face reading“ (liet. veido skaitymas) terminu, nors universitete baigiau su psichologija mažai kuo susijusias teisės ir ekonomikos studijas.
Baigusi universitetą ilgą laiką dirbau oro transporto sferoje, ėjau vadovaujamas pareigas. Vienos stažuotės užsienyje metu kiek artimiau susipažinau su veidotyra.
Pamažu pradėjau gilintis į šią sritį, nors Lietuvoje ji buvo dar neatrasta. Net šiandien nemaža dalis mūsų šalies mokslininkų, psichologų teigia, kad veidotyra nėra mokslas.
Aš nesiekiu to įrodyti ir bandau su šiuo reiškiniu supažindinti tuos, kuriems jis atrodo įdomus ir turintis vertę. Veidotyra užsiimu jau daugelį metų ir vis dar atrandu ką nors nauja.
Kas yra veidotyros pagrindas?
Tyrinėjant veidotyrą žavi tai, kad, nors visi esame skirtingi, tam tikra prasme intuityviai „skaitome“ vieni kitus.
Geriausias pavyzdys yra maži vaikai – jie atvirai ir be jokių poteksčių išsako savo mintis, demonstruoja emocijas.
Yra nemažai psichologų atliktų eksperimentų su vaikais, kai mažiesiems rodomos fotografijos su skirtingais žmonėmis, o vaikai, žvelgdami į nuotraukas, turi išsakyti emociją, kurią sukelia tas žmogus.
Dažniausiai jie tiesiai šviesiai rėžia, ką galvoja apie pamatytą žmogų, – dailus, baisus, atlėpausis, storalūpis ir t. t.
Būtent šį pavyzdį galima sugretinti su veidotyros esme, nes ji paremta vaizdų skaitymu.
Vos pamatę žmogų mes dažniausiai neskubame jo nagrinėti, tačiau mintyse jau būname susikūrę tam tikrą paveikslą.
Kas ateina į veidotyros konsultacijas ir į kokius bruožus jūs pirmiausia atkreipiate dėmesį? Galbūt tai – masyviausios veido dalys?
Pirmiausia turėčiau pabrėžti individualumo svarbą. Kiekvienas žmogus – savitas, tad fiziniai duomenys yra unikalūs.
Ne viskas priklauso nuo veido bruožų masyvumo. Pavyzdžiui, žmogų gali išskirti ir smulki nosis, ji taip pat atskleidžia tam tikrus charakterio bruožus, elgseną.
Kiekvienas į veidotyros konsultaciją ateina vedamas skirtingo poreikio.
Galima būtų išskirti trijų vyraujančių rūšių poreikius.
Pirmiausia – tai noras suvokti, kaip mus mato aplinkiniai. Šitai svarbu suprasti, nes ryšys su kitais žmonėmis yra glaudus, artimas.
Ne visada kiti mus priima taip, kaip mes patys save priimame, todėl svarbu išsiaiškinti, kokią žinutę jiems siunčiame.
Antra – noras pažinti save patį ir surasti savo vietą pasaulyje. Daugelis žmonių, ypač nuo 20 m. iki 30 m., jaučia poreikį save realizuoti, tačiau ne visiems tai pavyksta padaryti sėkmingai.
Veido analizė gali pagelbėti siekiant išsiaiškinti savirealizacijos būdus, atrasti pašaukimą, suvokti stipriąsias charakterio puses.
Trečioji priežastis apsilankyti veidotyros konsultacijoje – siekis pagerinti asmeninius santykius.
Fizionomika – puikus būdas pažinti ne tik save, bet ir partnerį, sužinoti, kokiais būdais galima sustiprinti tarpusavio ryšį, kokie yra santykių problemų sprendimo būdai.
Kaip galima veido bruožus sieti su žmogaus charakterio ypatumais?
Jei kalbėtume plačiąja prasme, tai stipresnio charakterio, labiau linkusių dominuoti, kontroliuoti žmonių veido formos platesnės, bruožai grubesni, kaukolė masyvesnė.
Stambesni veido bruožai byloja, kad žmogus yra ryžtingas, ambicingas, neretai – valdingas.
Smulkesnių veido bruožų savininkai pasižymi priešingomis savybėmis. Neretai tai jautresni aplinkai, harmoningesni, atlaidesni asmenys.
Tyrinėdama veidą visuomet atkreipiu dėmesį, kaip atrodo dešinioji ir kairioji pusės. Kairioji veido pusė atsakinga už jausmų pasaulį, o dešinioji – už saviraišką socialiniame pasaulyje.
Pavojaus signalas dažnai yra šių dviejų veido dalių asimetriškumas.
Tai rodo, kad žmogui gali stigti harmonijos, jis gali jausti vienokius pojūčius, o aplinkiniams rodyti visai ką kita.
Kokiomis savybėmis gali pasižymėti žmogus, kalbant apie jo veido formą, akis, lūpas, nosį?
Svarbu išskirti veido formų rūšis. Jei veidas stačiakampio formos, tikėtina, žmogus linkęs į darbštumą, pasižymi uolumu.
Jei veido forma kvadratinė, linkęs lyderiauti, geba vadovauti. Ovalios veido formos žmonės paprastai pasižymi kūrybiškumu, puikia komunikacija, o apvalios – apdovanoti racionaliu mąstymu.
Akyse taip pat slypi nemažai informacijos, reikėtų atsižvelgti ne vien į jų atspalvį, bet ir į formą.
Mažesnių akių savininkai emocijas dažnai laiko giliai viduje, nėra linkę jų išreikšti, daugeliui gali pasirodyti uždari.
Didžiaakiai dažniausiai būna visiškos priešingybės. Tai atviri pasauliui, komunikabilūs žmonės.
Kalbant apie nosį (ji yra labiausiai matoma veido dalis), svarbu atkreipti dėmesį į ilgį ir formą. Kuo ilgesnė nosis, tuo žmogus jausmingesnis, kūrybiškesnis.
Tokiam svarbi estetika, jis kultūringas, švelnus. Trumpą nosį turinčios asmenybės pasižymi greitesne reakcija, greita adaptacija aplinkoje, konkretumu, faktų troškimu.
Nosies kuprelė simbolizuoja savarankiškumą, kruopštumą, gebėjimą dirbti kūrybišką darbą. O štai riestanosiai visapusiškai atsidavę aplinkai, artimiems žmonėms, trokšta pagelbėti, dažnai patys nesitikėdami nieko mainais.
Pastebėkite ir lūpas. Jei jos siauresnės, žmogus paprastai nepasakos savo asmeninių paslapčių, išliks diskretiškas. Tokie žmonės dažnai būna atsidavę darbui, siekia geriausio profesinio rezultato. Storesnių lūpų savininkai kur kas jausmingesni ir atviresni, tačiau stokojantys diskretiškumo ir taupumo, racionalumo.
Į ką atkreipti dėmesį stebint žandikaulio ir smakro linijas?
Žandikaulio ir smakro linijos – mažiau pastebimos, tačiau svarbios veido dalys, dėliojančios asmenybės paveikslo akcentus.
Plačius žandikaulius turintys asmenys ganėtinai nelankstūs, neretai kategoriški, negebantys priimti kitų nuomonės.
Siauresnius žandikaulius turintieji labiau sukalbami, ne tokie principingi. Beje, jie spinduliuoja didesnį išorinį patrauklumą.
Smakras byloja, ar žmogus turi agresyvumo geną, ar ne. Jei smakras atsikišęs į priekį, tokie žmonės paprastai konfliktiškesni, bendraudami trokšta dominuoti, bet kokia kaina gina savo poziciją.
Bukesni smakrai simbolizuoja, kad asmuo yra korektiškas, harmoningas. Panašios ypatybės taikomos ir smakro pločiui.
Kuo smakro zona platesnė, tuo žmogus valdingesnis, mėgstantis išsiskirti, tačiau kiek tingus, nedarbštus. Siaurų smakrų savininkai nuolaidesni, ne tokie kategoriški, tačiau gebantys apginti savo poziciją.
Ar veido bruožai gali atspindėti žmogaus gyvenimo būdą, jo dvasinę savijautą, pavyzdžiui tai, kad jis patiria daug streso, ar, priešingai, – gyvena ramų gyvenimą?
Nemažai ką galime pasakyti apie žmogaus vidinę būseną matydami veido bruožų visumą, eiseną, stebėdami elgseną, girdėdami ir analizuodami balso tembrą.
Jei turime omenyje veido bruožus, juos iš tiesų keičia liūdesys, nerimas, skausmas, tačiau slogi emocija tik po kiek laiko palieka žymę veide.
Žmogus, vėl atradęs vidinį džiaugsmą ir susigrąžinęs pilnatvę, tarsi pražysta, jo veido bruožai įgauna ankstesnį pavidalą.
Tikra tiesa, kad ramesnio, harmoningesnio žmogaus veido bruožai yra proporcingesni, jo veidas simetriškas. Ne veltui teigiama, kad išorė atspindi vidų.
Ar iš veido bruožų galima atskirti, kuriam žmogui, tarkim, sekasi mokslai, darbas, o kuriam stinga gebėjimų ar motyvacijos siekti užsibrėžtų tikslų?
Jei kalbėtume plačiąja prasme, kai kuriuos bendrus bruožus būtų galima išskirti, tačiau jie nėra konkretūs.
Pavyzdžiui, įprasta manyti, kad nusikalstamo pasaulio atstovų veido bruožai dažniausiai masyvesni, grubesni, būdingas atšiaurus, kiaurai veriantis žvilgsnis.
Vis dėlto panašius bruožus turinčios asmenybės kuo puikiausiai gali save realizuoti profesinėse sferose, pasiekti karjeros aukštumų, pasižymėti racionalumu, kultūringumu.
Man teko susidurti su keletu atvejų, kai žmonės skundėsi, jog daugelis darbdavių, kolegų jų nepriima dėl atšiauresnės išvaizdos, nors profesiniai gebėjimai puikūs.
Ir, priešingai, – patrauklios išvaizdos žmogus neretai gali stokoti motyvacijos, būti ne toks apsukrus.
Tad vienareikšmiškai teigti, kad prigimtiniai veido bruožai atspindi žmogaus gabumus mokslo ar profesinėje srityje, negalima.
Genetika yra labai svarbus veiksnys, tačiau lygiai toks pats reikšmingas yra asmeninis tobulėjimas, protinių gebėjimų lavinimas.
Jei keisime savo vidinį pasaulį, tai atsispindės išorėje, o tada bus nesudėtinga palikti išsimokslinusio žmogaus įspūdį.
Galime pradėti nuo įvaizdžio – mūsų apranga, šukuosena ar makiažas siunčia lygiai tokią pačią svarbią žinią kaip ir veido bruožai, mimika ar elgsenos ypatumai.
Investuodami į savo stilių geriname aplinkinių požiūrį į mus.
Makiažo technikas įvaldžiusios merginos gali pasikeisti neatpažįstamai, o, jei veido bruožams pakoreguoti makiažo nepakanka, kai kurios netgi ryžtasi plastinėms operacijoms. Ką apie tai manote?
Dalyvaudama įvairiuose seminaruose dažnai bendrauju su jaunais žmonėmis ir iš tiesų pastebiu tendenciją, kad nemažai jaunų merginų, kalbant apie išvaizdą, tarsi suvienodėja, praranda unikalumą.
Aš pati vertinu natūralumą. Bruožus galima paryškinti, padaryti patrauklesnius, tačiau nerekomenduočiau jų užmaskuoti, paslėpti prigimtinę siunčiamą informaciją.
Dėl plastinės chirurgijos mano nuomonė griežtesnė. Pritariu tik tokiai, kuri turi pagrindą, pavyzdžiui, žmogų vargina atlėpusios ausys ar gyvenimą trikdo įgimta žandikaulio deformacija.
Šie rimti defektai gali skatinti patyčias, sužlugdyti pasitikėjimą savimi, kelti graužatį.
Norint jausti vidinį pasitenkinimą, plastinė operacija – bene vienintelė išeitis.
Tokios operacijos neturėtų keisti suvokimo apie pasaulį, tačiau atkreipkime dėmesį, kad žmogus save priima vienaip, o kiti gali priimti visai kitaip. Plastinės operacijos, kurių atlikti nėra būtinybės, gali būti apgaulingos.
Paputlintos lūpos, susiaurinta nosis pakeis tik išorinį žmogaus pavidalą. Laikui bėgant paaiškės, ar tokios operacijos pakeitė vidinį asmens pasaulį, ar suteikė trokštamos stiprybės, jėgos.
Drastiškai pakeista išvaizda iš tiesų gali siųsti klaidingus signalus, mat išorinis pasaulis kardinaliai skirsis nuo vidinio.
Ką patartumėte merginoms, kurios nesugeba savęs pamilti, nes kompleksuoja dėl išvaizdos?
Norėčiau ne patarti, o tiesiog nurodyti kelią. Pirmiausia reikėtų atidžiai pažvelgti į save veidrodyje ir paklausti, kokios išvaizdos ypatybės netenkina ir kaip būtų galima jas pakeisti į gerąją pusę.
Blogiausia, ką gali daryti jaunas žmogus, – imtis maištininko vaidmens ir kardinaliai keisti savo šukuoseną bei stilių.
Nemažai jaunuolių ryškiai dažosi plaukus, rengiasi ekscentriškai ne vien dėl troškimo prijausti tam tikrai subkultūrai, tačiau iš vidinio nepasitenkinimo pasauliu ir pačiu savimi.
Tokios išvaizdos transformacijos dažnai byloja, kad jaunas žmogus nėra laimingas, jaučiasi sutrikęs.
Vidinius sopulius mes dažnai išreiškiame per dėmesį traukiantį įvaizdį. Tad maištas šiuo atveju nėra tinkamiausias pasirinkimas.
Geriausia būtų paieškoti, kas pabrėžtų, ką gražiausio mums suteikė genetika. Galima švelniai paryškinti veido bruožus makiažu, pasirinkti tinkamą aprangos stilių.
Dar viena kryptis – vidinio pasaulio ugdymas. Jei genetika neapdovanojo idealia išore, galima užsiimti saviugda, tobulinti gebėjimus mokslo srityje, sužavėti erudicija.
Ar renkantis antrąją pusę vertėtų atsižvelgti į veido bruožus? Galbūt kai kurie gali garantuoti šeimyniškumą, stabilumą?
Kiekvienos merginos požiūris į partnerio pasirinkimą – skirtingas. Ne visos trokšta šeimyniškų vaikinų, kitos svajoja apie visiška priešingybę – azartišką jaunuolį, su kuriuo galėtų nerti į nuotykių vandenyną.
Išskirti veido bruožus, kurie būtų būdingi tam tikro tipo vaikinams, ganėtinai sudėtinga.
Tiesa ta, kad ieškant partnerio pirmiausia renkasi akys, tad daugelis mūsų intuityviai renkamės patrauklių veido bruožų vaikinus.
Gali būti, kad jie turi tai, ko stokojame pačios, o galbūt, priešingai, – yra į mus be galo panašūs.
Verta atsiminti, kad patraukli, vaizduotės standartus atitinkanti partnerio išvaizda – tik detalė, ir ji ne visuomet yra svarbiausia norint sukurti harmoningus, šiltus santykius.
Visoms merginoms, svajojančioms sutikti svajonių vaikiną, turiu patarimą. Surašykite ant popieriaus lapo savybes, kurias turėtų atitikti vaikinas, kurį trokštate sutikti.
Surašiusios peržvelkite sąrašą ir pamąstykite, kuo jūs pačios galite sužavėti, patraukti šį vaikiną?
Neretai besirinkdamos partnerį neatsižvelgiame į tai, ką galėtume suteikti jam, kokiomis savybėmis galėtume jį papildyti.
Šiuo atžvilgiu verta pabūti kritiškesnėmis ir suvokti, ką galime santykiams suteikti, o ne iš jų pasiimti.
Sakoma, kad net ir savo draugus dažnai renkamės pagal veido bruožus… Ar yra tiesos?
Tai irgi be galo individualu. Pirmiausia reikėtų atskirti, ar ieškome tokio draugo, kuris visapusiškai palaikys ir išklausys, ar tokio, su kuriuo bus gera kurti bendrą įvaizdį, kuris atrodys dailus, stilingas.
Jei artimesnis pastarasis variantas, iš tiesų gražūs veido bruožai, madinga išvaizda dažnai yra svarbūs kriterijai ieškant draugystės.
Gaila, nes tai dažniausiai tėra paviršutiniškas troškimas įrodyti aplinkiniams, kad bendraujame su žaviais ar įtakingais.
Na, o jei draugo asmeninės savybės – geranoriškumas, atvirumas, noras pagelbėti – svarbesnės už įvaizdį, fiziniai duomenys neturėtų būti svarbūs.
Kad ir kaip būtų, dažniausiai pažinties pradžioje intuityviai jaučiame, koks žmogus gali tapti geru draugu, o koks ne.
