Kai sakoma „save žaloja“, turimas galvoje ne tik fizinio skausmo sau sukėlimas. Alkoholis, narkotikai, rūkymas, nesaugus seksas – lygiai toks pat savęs žalojimas, tik užslėpta, tarp jaunimo net cool etiketę turinti forma. Tačiau tas cool veda į priekį tik tol, kol nepasiveja pasekmės. Be to, tai tikrų tikriausias savęs nepažinimas, nesupratimas, nejautimas.
Psichologė Karolina Gurskienė
Iš pradžių kai ką išsiaiškinkime. Savęs žalojimas ir savižudybė – tai du atskiri dalykai. Turiu omenyje, kad save žalojantis žmogus gali visiškai nenorėti baigti savo gyvenimo. Bandymas žudytis – tai pagalbos šauksmas. O savęs žalojimo atvejais dažniausiai viskas daroma taip ir (fizinio savęs žalojimo atveju) tose vietose, kurių niekas nematytų. Žmogus gali kuo puikiausiai suvokti, kad save žaloti yra blogai, tačiau vis tiek taip elgiasi. Artimieji nieko nenutuokia, o jis pats bijo ieškoti pagalbos.
Ar tai reiškia, kad esu psichikos ligonis?
Nebūtinai. Fiziškai save žaloti gali ir visiškai sveikas, jokia žinoma psichikos liga nesergantis asmuo. Arba žmogus gali galvoti, kad yra psichiškai sveikas, nors taip nėra. Pas mus vis dar įprasta manyti, kad psichikos ligonis – tai tas, kam akivaizdžiai „nučiuožęs stogas“ ar kuris įsivaizduoja esąs Anglijos karalienė. Bet tokios psichikos ligos kaip šizofrenija ar ribinis asmenybės sutrikimas, nerimas, depresija, iki galo neišgyventa netektis taip pat gali tapti savęs žalojimo priežastimis.
Tiesą sakant, ne taip svarbu, kokio rimtumo žala sau daroma. Žaizdų dydis tikrai neparodo žmogaus skausmo gylio. Svarbus yra pats savęs žalojimo faktas. Jei žmogaus pasirinkimas yra sukelti sau skausmą, greičiausiai jis dėl kažko siaubingai išgyvena, tik niekam apie tai nesako.
Kas tai?
Galima sakyti, kad bet koks savęs žalojimas – tai būdas atsikratyti mentalinio diskomforto. Vieni įsivaizduoja, kad tokiu būdu padės sau išgyventi žodžiais nenusakomą emocinį skausmą, kiti – baimę, treti – gėdą ar neapykantą sau. Žmogus ieško būdo „nuimti stresą“, nes jo viduje slypi žaizda, kurią reikia gydyti. Savęs žalojimas – tai į save nukreipta agresija. Ir nesvarbu, koks būdas pasirenkamas, – jei jauti, kad tai, kaip elgiesi su savo kūnu, kelia tau gėdą ir norą slėptis – vadinasi, elgiesi neteisingai. Tavo kūnas yra tavo tvirtovė. Nejausti savęs – tai lyg žiūrėti į nusuktą veidrodį; atsigręžk į jį ir įdėmiai pažvelk.
„Jaučiuosi prislėgta, atrodo, kad kažkas man nuolat spaudžia krūtinę, niekaip neapleidžia negatyvios mintys apie…“ Apie ką? Labai svarbu suprasti, DĖL KO kyla noras save žaloti. Tuomet galėtum rasti būdą sustoti ir gauti pagalbą. Juk kai pažįsti priešą, gali lengviau jį nugalėti. Kovok tiesiogiai, žvelk problemai į akis, nemaskuok jos, nedenk kita. Jei, pavyzdžiui, jauti, kad turi bėdų mokykloje su bendraamžiais, – kalbėkis su jais. Jei matai, kad kalbos bevaisės ir tavęs vis tiek neapleidžia slogi nuotaika, – pasikalbėk apie tai su vyresniais (auklėtojais, mokytojais, tėvais, treneriais). Tai, ką tu jauti, yra vidinis skausmas, neviltis ir baimė, kad nesugebėsi pati tinkamai susitvarkyti su situacija.
Tiesiai priešui į akis
Kai pasirenkama save žaloti, baisiausia yra net ne tai, kad gali kažką padaryti ne taip ir už tai susimokėti gyvybe. Baisiausia, kad tas palengvėjimas, kurį manai išgyvenanti, truks labai trumpai, o likę randai vėl ir vėl primins apie priežastis, kodėl taip darei.. Ir tuomet reikės vis daugiau. Įvairiau. Skaudžiau. Tavo pasirinktas kovos su problema metodas pradeda kelti daugiau problemų, nei kad išsprendžia. Jis gali tapti kompulsyviu elgesiu: kitąkart, susidūrusi kad ir su menkiausia kliūtimi, gali vėl imti save žaloti.
Negana to, savęs žalojimas dar prideda kaltę, gėdą, savigraužą, lyg ir taip būtų maža problemų… Nuo jų dėmesį gali kažkuriam laikui nukreipti, tačiau iš esmės jos niekur nedings. Problemas reikia spręsti ir, jei negali to padaryti viena, kreipkis pagalbos. Nukreipti dėmesį gali prireikti vėliau – jau po to, kai atliksi aktyvius problemos sprendimo veiksmus. Pripažindama („ėmiau ir išdėsčiau tai, kas man nepatinka“) padarysi gerą darbą sau (tikrai!) ir galėsi ramiai pailsėti.
Štai keli galimi dėmesio nukreipimo būdai:
Piešimas
Muzikos klausymasis.
Sportas (bėgiojimas, plaukimas, zumba ir pan.).
Knygos.
Nevaržomas šokis savo kambary priešais veidrodį su garsia mėgstama muzika (pvz., „I feel good, tiu riu riu riu riu riu!.. So good! So good!“).
Pažindama save ir žinodama, kas tau patinka, kas tave pralinksmina ir kas atpalaiduoja, tu laimi prieš blogą nuotaiką (nes žinai, kad pasiklausius muzikos ji pagerės), tu laimi prieš motyvacijos stoką (nes žinai, kad pabėgiojusi vėl lengvai kibsi į mokslus), tu laimi prieš nuobodulį (nes žinai, kad paplaukiojus baseine bus taip gera!).
Užburtas ratas
Savęs žalojimas būna įvairių rūšių, bet visas jas kai kas sieja – nemeilė sau. Jeigu aš, vartodama alkoholį, imu nebevaldyti savo kūno – užgaunu jį arba nugriaunu, ar tai meilė sau? O jei rūkau ir po to sunkiai gaudau kvapą vos užlipusi iki antro aukšto, tai čia labiau for fun ar visgi nemeilė sau? O jei užsiimu nesaugiu seksu ir op – du brūkšneliai nėštumo teste, nors planuose buvo bent sėkmingai įstot studijuoti… Tai čia kaip tada? Myliu save dabar, nes stengiuosi gražiai atrodyti, bet po 5 minučių galiu imti save naikinti, nes ta meilė, kaip planas penktadienio vakarui, priklauso nuo to, kas ką pasiūlys?
Atpasakosiu pokalbį su viena iš savo jaunų klienčių.
- Niekaip negaliu normaliai pasiruošti egzaminams! Vis blaškausi mokydamasi, tai nesusikaupiu, tai ko nors neatsimenu. Skaitydama dažnai pagaunu save, kad jau seniai nesuprantu, ką skaitau, ir mintimis esu kažkur kitur. Galiausiai pradedu nervintis ir noriu viską mesti (ai, bus kaip bus, vis tiek neišeina išmokti) – skundžiasi abiturientė.
- Ar pakankamai būni gryname ore, ar pakankamai miegi ir užsiimi fizine veikla? Visa tai skatina efektyvesnę smegenų veiklą, – tikslinuosi kaip psichologė.
- Niekas nepakankamai ir jokios fizinės veiklos. Man viskam ir taip trūksta laiko, – pasiteisina.
- Tavo dabartinis laikas labai įtemptas, ruošimasis egzaminams reikalauja tvirto susikaupimo ir daug energijos. Kur tu atsipalaiduoji?
- Penktadienio vakarais. Tada einam su draugais kur nors pagert – išgeri su gera kompanija, ir jau kitas vaizdas į gyvenimą.
Tai ydingas užburtas ratas. Kaip gali atsipalaiduoti žalodamas save? Kaip gali jaustis pailsėjęs po to, kai save skriaudei? Užuot leidusi atsigauti pervargusioms smegenims, mergina dar papildomai apkrauna jas darbu ir alkoholiu: „Taip visą savaitę sunkai dirbot, štai – prisibaikit“. Kitą rytą ji jaučiasi dar blogiau. Ir grįžta prie knygų su dar sunkesne ir labiau išvarginta galva.
Neišmokusi susidoroti su problemomis kitais būdais, gali prieiti iki depresijos, priklausomybių, gal net minčių apie savižudybę. Kas žino, ar įpratusi žaloti save neperžengsi ribos, kurios peržengti visai neketinai.
Jei save žaloja tavo draugas
Jei pastebėjai, kad save naikinančia veikla užsiima tavo draugas, tinkamiausia tavo reakcija – supratingumas ir palaikymas. Jokiu būdu neturėtum nuo jo nusisukti. Tad atmink:
- Nėra efektyvu nei moralizuoti, nei įžeidinėti, nei įtariai tikrinti, ką jis veikia, ar apie tai klausinėti.
- Nesmerk ir neteisk – jei jis atsivėrė tau ir pasipasakojo, tam prireikė tikrai nemažai drąsos.
- Išklausyk, parodyk nuoširdų domėjimąsi jo problemomis. Kartais tiesiog labai reikia išsikalbėti.
- Neskubėk patarinėti, klausinėti, pritarti ar prieštarauti. Tiesiog klausykis. Dabar tavo draugui svarbu žinoti ir jausti, kad tau jis rūpi su visais savo jausmais.
- Galop padrąsink kreiptis pagalbos – į suaugusiuosius, psichologą ar emocinės-psichologinės paramos liniją.
Jei tau pačiai sunku būti su draugo emocijomis ir sunkumais, pakalbėk su vyresniaisiais, kuriais pasitiki. Paprašiusi konfidencialumo ir patarimo, kaip elgtis, pasijusi labiau užtikrinta ir ramesnė.
Žingsniai, kurie padės daugiau savęs nebežaloti
Siūlau klausimyną, kuris reikalauja drąsos ir atvirumo. Pabandyk neišsisukinėdama atsakyti į šiuos ne visai patogius klausimus – jie privers tave rimtai susimąstyti. Klausimynas neduos daug naudos, jei atliksi jį tik mintyse, tad turi du pasirinkimo variantus:
Imti popieriaus lapą ir papunkčiui nuoširdžiai atsakyti į kiekvieną klausimą.
Imti diktofoną ir papunkčiui garsiai atsakyti į kiekvieną klausimą.
Pradėkim:
Kai jautiesi saugi ir nejauti noro žaloti save, prisimink tuos kartus, kai žalojai save, – kokia pajutai iš to naudą
Prisimink paskutinius kartus, kai tai darei, – kas būtų galėję tave sustabdyti? Kas turėjo atsitikti, kad būtum sustojusi ir nežalojusi savęs?
Prisimink paskutinį kartą, kai save žalojai: kur tą dieną buvai, su kuo buvai ir kaip jauteisi?
Pabandyk išsiaiškinti, kodėl pradėjai jaustis būtent taip?
Ar savęs žalojimas tada tau suteikė pabėgimo, lengvumo, kontrolės jausmą? Ką kito turėtum daryti, kad pajaustum tokius pačius jausmus, nekenkdama sau (nežalodama savęs)?
Kaip į tavo savęs žalojimąsi reaguoja kiti?
Ar jie gali kaip nors tau padėti?
Surašyk (pakalbėk) apie gerąsias savo savybes: kokia tu esi ir kodėl daugiau nenori savęs žaloti? Kai vėl pajausi norą tuo užsiimti, visų pirma paskaityk (paklausyk) būtent šią dalį.
Susikurk „krizės planą“, kad įtūžiui išlieti ir nusiraminti rinktumeisi pokalbį su kitu žmogumi, o ne savęs žalojimą. Koks žmogus tai galėtų būti? O gal geriau anoniminis skambutis į pagalbos liniją? Galimybė greitai susisiekti su tam tikru žmogumi padės tau sukontroliuoti norą save žaloti.
Mintimis sugrįžk į tuos laikus, kai dar nebuvai pabandžiusi savęs žaloti, ir nuo to taško pradėk iš naujo judėti pirmyn. Tarsi dideliu trintuku ištrink iš atminties savęs žalojimosi patirtį – ji tau nereikalinga, tik užima vietą „smegenų USB“ rakte. Delete? Yes.
Reali pagalba
Kreiptis pagalbos ar patarimo nėra gėdinga, lygiai taip pat, kaip nėra gėdinga tvarkytis su iškilusiais rūpesčiais. Mes visi turime problemų. Kuo vyresnis daraisi, tuo daugiau patiri – įskaitant ir blogą patirtį. Mūsų užduotis – išmokti į problemas reaguoti adekvačiai. Ir mes visada turim galimybę priimti netinkamą sprendimą, ir visada pasiliekame teisę jį koreguoti.
Jei jauti, kad nebesugebi kontroliuoti savęs ir savęs žalojimosi epizodai vis pasikartoja, neatidėliok ir kreipkis pagalbos. Paprašyk tėvų, kad tave užregistruotų vizito pas psichologą, kreipkis pati į savo mokyklos psichologą arba prašyk šeimos gydytojo, kad tave nusiųstų, – tiesiog visais būdais ieškok pagalbos sau. Nesigėdyk savo elgesio – tiesiog buvo laikas, kai kitaip elgtis tu nemokėjai. Ieškok pagalbos ir išmok. O tada pamokyk ir kitus.
Jei nenori asmeniškumo, neturi su kuo pasidalinti savo rūpesčiais arba jauti, kad elgiesi su savimi netinkamai, gali paskambinti emocinės-psichologinės pagalbos tarnybos numeriu ir apie tai pasikalbėti su tau padėti pasirengusiais žmonėmis. Štai svarbiausia informacija:
Emocinės-psichologinės pagalbos tarnybos:
Vaikų linija (iki 18 metų), www.vaikulinija.lt, 116111, 11.00–23.00 val. (kasdien)
Jaunimo linija (nuo 18 metų), www.jaunimolinija.lt, 8 800 28888, visą parą
Linija „Doverija“ (pagalba paaugliams ir jaunimui rusų kalba), 8 800 77277, 16.00–20.00 val., (II–VI)
