Iš saulėtojo Marselio Prancūzijoje kilusi menininkė ir viena iš žinomos Kauno kavinės savininkių Clara Giambino kadaise gyveno daug didesniuose pasaulio miestuose, tačiau gyvenimas milijoninį gyventojų skaičių turinčiose šalyse jos nesuviliojo.
Save ji atrado Lietuvos laikinojoje sostinėje, kurioje pirmiausia įsitvirtino kaip šokėja, o tik vėliau kaip muzikantė ir verslininkė. Clara džiaugiasi savo asmeniniu pokyčiu, kurį pavyko pasiekti gyvenant mūsų šalyje – čia ji iš merginos virto sėkminga jauna moterimi, tinkamai išnaudojančia savąjį potencialą ir besimėgaujančia savo kasdienėmis veiklomis. Tiesa, Clara negyvena iliuzijų pasaulyje ir nepiešia amžino gyvenimo Lietuvoje – ji gyvens čia tol, kol jausis sava, saugi ir laiminga. O kol kas, regis, taip gyventi jai sekasi puikiai!
Clara, daugelis mūsų tautiečių žavisi tavo gimtąja Prancūzija. Kodėl tu nusprendei palikti šią šalį?
Man visuomet smagu girdėti, kad lietuviai žavisi mano gimtąja šalimi! Aš taip pat ją myliu bei gerbiu, tačiau gyvenimiškos aplinkybės lėmė, kad atsidūriau Lietuvoje. Kuomet buvau 18 metų, įstojau į šiuolaikinio šokio studijas su tikslu, kad ateityje šokis taps mano pagrindine profesija. Iš pradžių studijavau Prancūzijoje, vėliau Didžiojoje Britanijoje, o prieš atvykstant į Lietuvą – Izraelyje. Paskutiniais studijų metais Izraelyje pradėjau teikti paraiškas internetu dėl darbo šokių srityje. Dažniausiai siųsdavau savo gyvenimo aprašymą bei kelis vaizdo įrašus, kuriuose buvo matyti kaip šoku. Vieną iš prisistatymų nusiunčiau Kauno šokio teatrui „Aura“. Jie manimi susidomėjo ir pakvietė į atranką Lietuvoje. Praėjus kelioms savaitėms po atrankos, mane pasiekė džiugi žinia, kad buvau atrinkta. Apie šį pasiūlymą ilgai nesvarsčiau – pagaliau man buvo suteikta galimybė dirbti šokių srityje pilnu etatu. O tai, kad šokių teatras buvo įsikūręs Lietuvoje, man taip pat nebuvo iššūkis – žinojau, kad ir kur atsidursiu, galėsiu būti laiminga ir jaustis kaip namuose, nes realizuosiu save mylimoje veikloje. Iš tiesų, man nesvarbu, ar tai būtų Prancūzija, ar Lietuva, ar kokia kita pasaulio šalis, jei ten mane „vežtų“ tai, ką darau – aš galėčiau būti laiminga!
Į ką atvykusi į Lietuvą atkreipei dėmesį pirmiausiai?
Atvykusi į Lietuvą kaipmat pajaučiau, kad čia oras kur kas vėsesnis nei Prancūzijoje. Marselyje, mano gimtajame mieste, visus metus šviečia saulė, todėl man buvo keista, kad čia, Lietuvoje, taip vėsu ir neretai niūru. Pavyzdžiui, prieš atvykstant į Lietuvą, man niekuomet neteko vartoti vitamino D, kad papildyčiau jo atsargas. Taip pat niekuomet nebuvau girdėjusi apie tokį dalyką kaip sezoninė depresija. Na, o be oro, žinoma, kaipmat įvertinau ir lietuvių būdą. Iš karto pastebėjau, kad vėsesnis klimatas turi įtakos žmonių elgesiui. Padariau prielaidą, kad šaltesnio klimato šalyse įprastai gyvena santūresni, kuklesni žmonės, bet kadangi pati esu gana drovi (ypač susitikdama su naujais žmonėmis), manęs lietuvių elgsena netrikdė. Šiandien galiu pasakyti, kad man net patinka, kuomet tenka įgyti žmogaus pasitikėjimą, norint pavadinti jį draugu. Manau, kad žmonės pirmiausia turi jaustis patogiai prieš atsiverdami kitiems. Nors, čia, Lietuvoje, kur kas sunkiau užmegzti draugystę, nei pavyzdžiui, mano gimtajame krašte, kai tik susidraugauji su kokiu nors lietuviu, užsimezga stiprus ryšys, kuris toli gražu nėra paviršutiniškas.
Ar neteko atvykus į mūsų šalį susidurti su kokiais netikėtais sunkumais?
Mintyse iš karto šmėkštelėjo linksmas prisiminimas iš pačios pirmos nakties, kuomet atvykau į Lietuvą. Pamenu, atskridau į Vilniaus oro uostą nakties metu. Niekaip negalėjau surasti naktinio autobuso, vežančio į Kauną, todėl paprašiau oro uoste sutiktos šeimos, kad nuvežtų mane į laikinąją sostinę. Į Kauną atvykome 4 valandą ryte. Ta šeima nuvežė mane prie namo, kuriame buvau išsinuomavusi butą. Nors atvažiavome nurodytu adresu, ilgai neradome namo numerio, tad vaikščiojome pirmyn – atgal tuščia gatve, ieškodami reikiamo pastato. Po pusvalandžio beviltiškų paieškų pabandžiau prisiskambinti šokio teatro „Aura“ vadovei. Laimei, ji pakėlė ragelį ir pasiūlė man miegoti pas ją. Minėtoji šeima mane nuvežė į šokių teatro vadovės namus ir, galiausiai, apie 5 valandą ryto nuėjau miegoti. Teko keltis po kelių valandų ir pradėti savo pirmąją oficialaus darbo dieną! Galiu pasakyti tik tiek, kad pati pirmoji naktis čia, Lietuvoje, buvo tikrai įsimintina (šypsosi).
Gyvenimas Lietuvoje tave nukreipė ne tik šokių link, bet ir dainavimo ir net verslo kūrimo. Kokia veikla šiandien, sena meilė – šokiai, naujai atrasta simpatija – muzika ar netikėta naujovė – verslo plėtra, tave įkvepia labiausiai?
Per daugelį metų supratau, kad laimingiausia jaučiuosi tuomet, kai atrandu tinkamą balansą tarp visų savo veiklų. Sunku įsivaizduoti save pilnavertiškai laimingą, jei, pavyzdžiui, tik dainuočiau, tik šokčiau ar tik vadovaučiau verslui. Mane domina daugybė sferų ir kiekviena jų man suteikia vis kitokių įrankių, padedančių išnaudoti savąjį potencialą. Kiekviena mano diena yra kupina dinamikos ir netikėtumų. Man tai patinka – esu imlus naujoms galimybėms žmogus, mane atstumia monotonija. Na, o kalbant apie tris svarbiausias sritis, kuriose realizavau save gyvendama čia, galiu pasakyti, kad kiekviena iš jų yra skirtinga ir savaip man reikalinga. Šokiai, man asmeniškai, yra puikus būdas komunikuoti su žmonėmis be žodžių. Šokis per judesius leidžia išreikšti savo giliausias emocijas, todėl judesys man suteikia laisvės. Dainuodama išeinu iš savo komforto zonos, kas kartą vis mesdama sau pačiai iššūkį. Dainavimas man padeda save įsivertinti, taip pat patyrinėti kitą savo asmenybės pusę. O štai verslo vystymas mane sugrąžina į žemišką gyvenimą – priverčia tapti racionalia, atidžia, labiau susikoncentravusia. Rūpinimasis kavine padeda man susitvarkyti su savo mintimis, taip pat suteikia man stabilumo, tvirtumo jausmą, atsveria mano meninių projektų beprotybę.
Tikriausiai girdėjai ką nors sakant, kad meniškos prigimties žmonėms sunku pradėti savą verslą. Ar sutinki su tuo?
Manau, kad polinkis į meno šakas nebūtinai reiškia, kad žmonės yra lengvabūdiški ir dėl to nėra linkę ryžtis įgyvendinti svarbius projektus, pavyzdžiui, įkurti savo verslą. Norint sėkmingai plėtoti verslą, reikia būti organizuotam, metodiškam, sunkiai dirbti ir degti aistra tam, ką darai. O menininkai, kaip žinia, savyje turi labai daug aistros gyvenimui. Silvija (mano verslo partnerė) ir aš nusipirkome kavinės „Čaika“ frančizę ne todėl, kad norėjome būti turtingos, o todėl, kad labai mylėjome „Čaiką“ ir degėme noru turėti ją savo mieste Kaune. Taip, kaip visą savo širdį įdedu į šokį ir dainavimą, taip pat įdedu ir į mūsų verslo plėtojimą. Manau, kad būtent dėl to jis iki šiol yra sėkmingas. Tiek aš, tiek mano verslo partnerė, prieš pasineriant į šią veiklą neturėjome jokių žinių apie verslo valdymą ar tuo, kas susiję su kavinės veiklos vystymu, bet buvome užsidegusios idėja turėti nuosavą kavinę. Abi kartu verslo subtilybių mokėmės nuo nulio ir pamažu visiems įrodėme, kad mums pavyko padaryti tai, ką buvome suplanavusios. Manau, kad svarbiausia viską daryti su meile ir užsidegimu. O buvimas menininku gali būti tik privalumas, leidžiantis į darbą įdėti tik dar daugiau aistros.
Šiuo metu, galima teigti, esi Lietuvos pramogų pasaulio dalis. Kaip vertinti Lietuvos pramogų industriją? Ar užsieniečiai čia gali lengvai atskleisti savo talentus?
Lietuva, palyginti su, pavyzdžiui, Prancūzija, yra labai maža šalis. Todėl, natūralu, kad ir pramogų industrija čia yra nedidelė. Kaip bebūtų, ši sritis šioje šalyje – glaudi, jauki ir draugiška. Visuomet žinau, kad per įvairius kultūrinius renginius, šventes, koncertus, filmavimus ir panašiai, sutiksiu tuos pačius žmones. Tai man suteikia jaukumo pojūtį, leidžia pasijusti sava. Na, o kalbant apie tai, ar Lietuvoje užsieniečiams lengva atskleisti savo talentus, iš savo patirties galiu pasakyti, kad man, kaip užsienietei, iki šiol tai nebuvo didele kliūtimi. Manau, kad buvimas užsieniete net tapo mano stiprybe, nes lietuviai mane ir mano požiūrį į šokį ar muziką regi kaip kažką naujo, originalaus ir kitokio. Žinoma, labai svarbu ir tai, kad aš įvaldžiau lietuvių kalbos subtilybes. Gebėjimas beveik visiškai suprasti, ką žmonės kalba aplink ir pačiai kalbėti lietuviškai labai padėjo man užmegzti ryšį su lietuvių auditorija. Ko gero, jei nebūčiau išmokusi lietuvių kalbos, atskleisti savo talentus būtų buvę kur kas sunkiau. Vis dėlto nesakau, kad tai neįmanoma. Manyčiau, kad lietuviai yra labai atviri naujiems menininkams ir imlūs jų idėjoms, todėl užkariauti lietuvių širdis yra įmanoma, kad ir iš kur būtum kilęs.
O ar šiandien jautiesi savimi Lietuvoje?
Galiu drąsiai teigti, kad čia, Lietuvoje, jaučiuosi kaip namie. Mano namai labai gražūs ir jaukūs, man patinka mano susikurta aplinka bei miestas, kuris mane supa. Čia visuomet turiu ką veikti, man patinka ir Lietuvos gamta, miškų grožis, nuostabus pajūris. Taip pat Lietuvoje susikūriau savo asmeninę laimę – turiu nuostabų gyvenimo draugą, net tris širdžiai mielus augintinius ir daugybę įvairių veiklų, padedančių man sėkmingai save realizuoti. Labai džiaugiuosi, kad čia atradau tikrų draugų ir šiandien esu apsupta žmonių, kuriais pasitikiu. Subūriau nuoširdžių žmonių ratą, su kuriais bendraujame, kartu leidžiame laisvalaikį, dalinamės iškilusiomis problemomis. Nesikuklinsiu pasakydama, kad didžiuojuosi tuo, ką čia nuveikiau per 4,5 metų. Lietuvoje iš merginos virtau jauna moterimi, įsitvirtinau čia kaip menininkė, taip pat atradau daug naujo apie save pačią ir net tapau verslo moterimi! Niekada gyvenime anksčiau nesijaučiau taip puikiai išnaudojanti savo potencialą.
Ar turi planų grįžti gyventi į Prancūziją?
Tikrai ne dabar. Šiuo metu jaučiuosi labai patenkinta savo gyvenimu čia, Lietuvoje. Bet tą dieną, kai taip nebesijausiu (nežinau kada tai galėtų įvykti – ar po 3 mėnesių, po 3 metų, ar po 30 metų), aš nebijosiu išvykti iš čia ir ieškoti savo laimės kur nors kitur pasaulyje. Na, o Prancūzija yra potenciali mano būsimos gyvenimo kelionės kryptis. Juk tai – mano gimta šalis, kuri yra man brangi ir ten gyvena mano šeima.
