Rytojui turi pristatyti penkių šimtų žodžių rašinį apie Antrąjį Pasaulinį Karą, bet vietoj to iki išnaktų tvarkaisi spintą, nors paskutinį kartą teikeisi tai padaryt 2007-aisiais?
Po savaitės laukia velniškai sunkus matematikos kontrolinis iš temos, apie kurią nė velnio nieko nenutuoki, o tu pradedi mokytis naktį prieš jį, prieš tai peržiūrėjus keturis sezonus to ne itin įdomaus serialo? Skaitai šį straipsnį, nors turi padaryti daug informacijos rinkimo reikalaujantį projektą? Skamba bent šiek tiek pažįstamai? Sveiki atvykę į mano pasaulį.
Atidėlioju viską, ką įmanoma atidėti ir dažniausiai pati to nesuprantu, nes atidedu netgi tai, ką daryti man veikiausiai bus malonu. Valandų valandas praleidžiu darydamą bet ką, tik ne tai, ką reikia. Ir stebiuosi, kaip ilgai galima spoksoti į plakatais nuklijuotą sieną ar visiškai baltas ir absoliučiai niekuo neišsiskiriančias ir paprastai manęs nedominančias lubas, kai šalia guli krūva namų darbų. Taip pat stebėtina tai, kad atidėlioju pačius paprasčiausius, vos dešimt minučių mano laiko užimančius darbus ir tai darau taip ilgai, kad veikiausiai po viso to įtempto atidėliojimo būnu per daug pavargusi, kad juos apskritai atlikčiau.
Vis dėlto atidėliojimas nėra ir neturėtų būti išeitis. Kai kurie darbai yra paprasčiausiai neišvengiami ir nuo jų pabėgti neįmanoma, kad ir kaip stengtumeis nutildyti vis apie tai primenantį balselį serialais, filmais, spoksojimu į neaiškius objektus ar darymu to, ko paprastai nedarytum net kankinama. Kartais reikia paprasčiausiai suimti save į rankas ir eiti dirbti, o tau padės šie keli patarimai iš pačios Atidėliojimo Karalienės lūpų.
1. Išjunk visus prietaisus, kurie galėtų tave išblaškyti. Telefonas? Išjungti garso nepakaks. Vis žvilgčiosi į laikrodį, susigundysi kam nors paskambinti ar atsakinėsi į žinutes. Kompiuteris? Jeigu tau jo reikia mokslui, atsijunk nuo bet ko, ką susigundytum įjungti. Galbūt pirštai nevalingai surinks facebook.com, bet jeigu būsi atsijungusi, tai tiesiog tau primins, kad darai ne tai, ką turėtum.
2. Susikurk dienotvarkę. Tiksliai susirašyk, kada darbą pradėsi, kada skirsi sau šiek tiek laiko atsipūsti, kada eisi patikrinti, ko yra šaldytuve ir kada darbą pabaigsi. Tvarkaraštis turi būti nepakenčiamai detalus, kad nesusidarytų įvaizdis, jog dar turi daug laiko darbui pabaigti.
3. Apdovanok save. Jeigu absoliučiai nesupranti matematikos, o reikia visą vakarą praleisti kankinantis prie storo ir siaubingai nuobodaus vadovėlio, sugalvok būdų, kaip po viso to triūso save palepinsi. Norint stimulo darbą pradėti ir pabaigti anksčiau, užsisakyk picą ir paprašyk, kad ją atvežtų už trijų valandų arba pasikviesk draugę į svečius maždaug po keturių valandų nuo darbo pradžios. Žinodama, kad po visko laukia šis tas malonaus, su didesniu entuziazmu kibsi į darbą ir rasi savyje jėgų jį pratęsti neatidėliodama ir savęs neblaškydama.
4. Pasipasakok kitiems ką ketini veikti. Jeigu apie darbą, kurį turi nuveikti, žinai pati viena, veikiausiai niekas tau neprikaišios, jeigu jį atidėliosi arba neatliksi apskritai. Vis dėlto jeigu apie savo veiklą praneši mamai ar geriausiai draugei, neišvengiamai sulauksi klausimų apie tai, kaip sekasi. Žinoma, jeigu esi visiška nepataisoma atidėliotoja, po tokių klausimų gėdos jausmas užklups beveik nepastebėtai. O gėda – puikus stimulas kažką keisti.
5. Susirašyk sąrašą visų darbų, kuriuos turi padaryti. Netgi pačių mažiausių, kuriuos atidėliodama nesijauti labai kalta. Šiaip ar taip, yra šis tas nepaaiškinamai malonaus dėti pliusukus prie darbų, kurie jau atlikti. Tai priverčia pasijausti produktyvesnei, tiesa?
6. Išgąsdink save. Baimė mus verčia daryti pačius neįtikimiausius dalykus ir kartais vienintelis būdas priversti save kažką daryti yra išsigąsti. Jeigu esi tokia kaip aš ir, pavyzdžiui, svajoji parašyti knygą, bet teksto suvokimo užduotis, kurias gavai namų darbams, atidėlioji, rodos, amžinai, susirašyk sąrašą ko neteksi, jeigu tingėsi. Pradėk nuo mažų dalykų: suerzinsiu mokytoją, gausiu mažesnį pažymį per kontrolinį ar tiesiog turėsiu mažesnį bendrą išsilavinimą, neperskaičiusi to teksto, kurį visi liaupsina jau amžių amžiais. Ir užbaik kur kas didesniais: tai darydama dažnai, susigadinsiu pažymių vidurkį, nepasiruošiu egzaminui, neįstosiu į universitetą ir mirsiu viena su devyniolika kačių. Hiperbolizavimas galbūt ir skamba velniškai absurdiškai, tačiau jeigu esi tokia kaip aš, norint save išgąsdinti prireiks daug daugiau nei tiesiog baimės gauti vieną prastą pažymį.
