Geriausios idėjos gimsta netikėtai. Būtent taip galim apibūdinti specialų rugpjūčio projektą portale panele.lt. Pirmą kartą portalo istorijoje skaitytojoms dovanojame išskirtinę dovaną – “online” knygą, kurios istorija palies kiekvieno širdį.
Knygos autorė – mūsų žurnalistė Martina, kuri sugeba nustebinti ne tik savo straipsnių įžvalga! Vieno susitikimo metu sprendėme, kokiomis santykių temomis rašysime paskutinį vasaros mėnesį. Mintys dėliojosi savaime: vasaros pabaiga, lemtinga meilė, ilgesys, neteisybė, kova dėl draugystės…
Būtent šio susitikimo metu Martina atskleidė, kad turi slaptą kūrinį, kuriam atėjo metas lįsti lauk iš stalčiaus, tačiau ji norėtų išgirsti mūsų nuomonę. Knyga pasakoja apie neįprastą meilės istoriją: garsi balerina įsimyli už save gerokai jaunesnį vaikiną. Tačiau jų meilė – tai ne pigių meilės romanų kopija. Kažkas tuose santykiuose įtraukia taip, kad negali atsiplėšti. Tai gi, ėmėme skaityti. Štai čia ir prasidėjo netikėtų ženklų lavina…
Jau beskaitant knygos įžangą, aplankė keistas dežavu jausmas: kur aš šį herojų mačiau? Knygoje vaizduojamas garbanotas jaunuolis Haris elgėsi, kalbėjo ir mąstė kaip vienas visame pasaulyje mylimas ir merginų aistras kaitinantis atlikėjas. Žalios akys, gergždžiantis balsas, nejaugi tai, apie ką aš manau?
– Martina, išduok, ar tavo kūrinyje – Haris?
– Žinoma.
-“Tas” Haris?!
– Taip, Haris Smitas, pagrindinis herojus.
– Tu bandai kažką nuslėpti? Juk jis primena visai kitą ir labai labai garsų Harį…
– Įsivaizduokit, ką tik norit.
Štai tiek pavyko išpešti iš knygos autorės. Nejaugi tas panašumas – tik sutapimas? Neabejojame, kad tikros Harry Styles fanės padės mums šią mįslę įminti. Todėl nieko nelaukdami ir dovanojame pirmąją “online” knygos ištrauką, kuri privers juokis, mylėti, braukti ašarą ir iš naujo patikėti viską nugalinčia meile. O ar dėl tos meilės kovoja pats žavusis Harry Styles – sužinosime tik perskaitę…
IŠTRAUKA:
(…) Tą akimirką pasigirdo fortepijono klavišų gaudesys, kuris mane lyg žaibas nutrenkė. Seniai nebuvau girdėjusi fortepijono skambesio, o dar tokia stulbinanti akustika. Praėjusi pro kolonas atsisukau į fortepijoną ir aš, kad matyčiau, kas groja šią girdėtą melodiją.
– Henri? – tyliai ištariau, pamačiusi savo Henrį.
Prie fortepijono sėdėjo ir natas po vieną rinko ne kas kitas, kaip Henris, kurį aš palikau – tas pats jaunas, garbanotas vaikinas, didžiulėmis žaliomis akimis ir plačia šypsena. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti savo akimis!
– Taip, jis tikra Henrio kopija, – pritarė prie manęs palinkęs Oskaras.
Viskas aplink ėmė suktis. Girdėjau tik tą pažįstamą melodiją ir mačiau savo mylimojo veidą prieš save. Giliai įkvėpęs Henrio klonas pradėjo dainuoti dainą, kurią Henrikas buvo parašęs, kai aš išvykau į Maskvą. Puikiai ją prisiminiau. Susiėmiau už burnos ir vos gaudžiau orą… „Kas tai? Negi man vaidenasi? Negi mano svajonė išsipildė? Aš grįžau į praeitį?“ – mintys keitė viena kitą. Net balsas buvo Henrio, tik stipresnis ir žemesnis… Atlikęs kūrinį, vaikinas šyptelėjo ir aš kone prasmegau skradžiai žemę – tai tikrai turėjo būti Henris. Viskas – jo išvaizda, muzikalumas, judesiai ir manieros – viskas buvo Henrio!
– Mes su sūnumi Haroldu norime padėkoti visiems artimiausiems Henriko žmonėms už tai, kad apsilankėte. Žinau, kad jis būtų norėjęs mūsų susitikimo… Ir žinau, kad dabar jis yra su mumis, mūsų širdyse. Svečiuokitės kiek tik norėsite, ačiū jums! – prie vaikino priėjusi padėkojo Liucija.
„Sūnus Haroldas?“ – mintys vis kartojo tą patį žodžių junginį… Henriko kopija yra jo sūnus Haroldas. Aš tikrąja to žodžio prasme spoksojau į tą vaikinuką, kuris tvarkėsi savo garbanas ir ėjo svečių link. Visas mano vidus bildėjo ir turbūt net per mano paltą matėsi, jog širdis tuoj išlips iš krūtinės. Mano žvilgsnį patraukė Oskaras, kuris timptelėjo už rankos ir pasididžiuodamas tarė:
– Eime, supažindinsiu tave su savo sūnėnu.
Susipažinti su Henriko antrininku buvo šiek tiek rizikinga, nes aš nežinojau, kaip reaguosiu į šį „Henriko prisikėlimą“. Vedina už parankės ir žiūrėdama tik į grindis, buvau privesta prie stalo. Vis dar žiūrėdama į savo batų priekius, išgirdau:
– Sūnau, susipažink su savo tėvo gera drauge – Elizabeta Viliams, ji garsi balerina. Mums pasisekė, kad ji čia užklydo.
– Laba diena, aš Haris, – prieš save pamačiau didelę vyrišką plaštaką ir akimirksniu pakėliau akis, nužvelgdama jį nuo kojų iki viršugalvio.
„Neįmanoma, kad žmonės būtų tokie identiški…“ – svarsčiau mintyse ir automatiškai pakėlusi ranką tyliai suaimanavau:
– Malonu…
Vaikinas nuoširdžiai išsišiepė. Jis priminė Henriką, kai šis norėdavo mane pralinksminti savo plačia šypsena. Šito žmogaus rankos paspaudimas man prilygo elektros šokui, todėl aš lyg nupurtyta atšokau ir greitai sumaliau:
– Aš turiu bėgti… Atsiprašau.
Išlaisvinusi savo plaštaką, prasibroviau pro aplink stovėjusius žmones, ir tekina išlėkiau į kiemą, kuriame gaudžiau deguonį…
