Kai leidžiantis teatro uždangai žiūrovai ploja juos sužavėjusiems artistams, retas kuris pagalvoja, kad žmonės, stovintys scenoje, yra ne vienintelė sėkmingo spektaklio grandis.
Apšvietėjai, kostiumų dailininkai, scenografai – tie “pilkieji užkulisių kardinolai”, be kurių net mažiausias spektaklis niekaip neįvyktų, dažnai net nebūna paminimi programoje.
Dalia Jovaišienė jau 32 metus dirba Nacionalinio Dramos Teatro grimuotoja. Tačiau be savo pareigų ji tai pat ir neoficialioji teatro metraštininkė. Ji žino, kaip auga aktorių vaikai, kokios bėdos kamuoja scenos talentus, kokie jų atostogų planai. “Visos teatro paslaptys su manimi saugios. Aš – lyg kunigas. Ką pasakė – niekas daugiau nesužinos. O grimuojant visokių istorijų išgirstu…”
Dažnas kirpėjas sako, kad klientai, sėdintys jų kėdėje, atsiveria, išsipasakoja. Ar ir grimo meistrams tenka būti psichologais?
“Jau ne kartą esu sakiusi, jog galėčiau parašyti neblogą teatro užkulisių knygą. Kai kuriuos aktorius pažįstu taip, jog jau iš žingsnių galiu pasakyti, kas ateina grimuotis. Aktorius Marius Jampolskis kartą pasakė: “Einu pas tave grimuotis ir pažadu sau, kad jau šį sykį tai nieko nepasakosiu. Tačiau vos tik atsisėdu, net nepajuntu, kaip viską papasakoju”. Aš aktorių tikrai netardau, grimuodama aš apskritai nekalbu, nežinau, kodėl jie būtent man atsiveria. Tačiau širdyje man dėl to labai gera, kad vertina, pasitiki. Aktoriai – dideli konservatoriai, jie nemėgsta permainų. Tarkim, jei ateina nauja grimuotoja, jie geriau lauks eilėje prie mano kėdės, nei kad eis pas tą nepažįstamą. Tenka juos įkalbinėti, kad naujais meistrais pasitikėtų” – pasakojo Dalia.
Kokia nuotaika tvyro grimo kambary prieš spektaklį?
“Pati įvairiausia. Priklauso, ar bus premjera, koks spektaklis, koks “sąstatas”. Man kaip grimuotojai geriau, kad kambaryje – tyla, ramybė, tuomet paprasčiau susikaupti. Tačiau jaunieji aktoriai kažkodėl mano, kad grimo kambarys – amžina linksmybių zona, jie čia plepa, klega, vaikšto iš kampo į kampą. Būna, kad išveju į poilsio kambarį. Aktoriai labai skirtingai elgiasi prieš spektaklį. Štai Donatas Banionis. Pusvalandį į sceną pavėluotų per savo pašnekesius. Panašiai ir Džiugas Siaurusaitis. Anekdotai liejas, kalba nesustodamas. Regimantas Adomaitis – priešingybė. Tyli, kažką mąsto… Kai kurios aktorės pradinį grimą užsitepa pačios, joms tai kaip nusiraminimo terapija. Man telieka sudėtingesnius akcentus sudėlioti”.
Kieno žodis grimo kambary – svarbiausias?
“Žinoma, kad aktorių. Juk jiems teks eiti į sceną, ne man. Režisierius gali norėti vieno, aš – kito, o aktorius yra tas, kurio žodis – paskutinis. Kartais aktorės nenori dėtis perukų, kartais – atvirkščiai, nenori velti ar sukti savo natūralių plaukų…”
Kaip keitėsi bendri aktorių elgesio bruožai per Jūsų grimo kadenciją?
“Kardinaliai. Dabar daugiau familiarumo, laisvumo, aktoriai šiandien “arčiau žemės”. Ankščiau dėl keleto primadonų teko ne vieną ašarą slapčia nubraukti, joms nieko nereiškė grubesnį žodį pasakyti, apšaukti. To nebėra, teatras nebe taip garbinamas ir aukštinamas, kaip mano jaunystėje. Tiesa, tas laisvumas ne visuomet naudingas. Atsimenu, prieš eidama į kirpyklą, Vaiva Mainelytė visuomet atsiklausdavo, ar gali pasitrumpinti galiukus, ar nepakenks kurio vaidmens šukuosenai? O dabar būna, kad ateina aktorė, nusiima kepurę ir patenkinta demonstruoja “ežiuką”. Štai tada ir apima panika…”
Kaip atsidūrėt teatre? Meilė spektakliams, simpatija aktoriams ar pašaukimas?
“Į teatrą aš visiškai nenorėjau. Turiu kirpėjos diplomą, man puikiai sekėsi vyriški kirpimai. Tačiau kai atėjo metas atlikti praktiką, mama pasiūlė eiti būtent teatran. Pagalvojau, kad nieko blogo per tuos kelis mėnesius neatsitiks. Ir neatsitiko, pasilikau daugiau nei trisdešimčiai metų…”
Nejaugi visus tuos metus nekilo mintis palikti teatrą?
“Pasiūlymų dirbti kitur gaunu nuolat. Kelis kartus dirbau kino filmuose, tačiau visiškai teatro nepalikau. Vienintelis kartas, kuomet nedirbau, buvo trys dukros auginimo metai. Tačiau ir tuomet, vos tik rasdavau laisvą minutę, bėgdavau į teatrą. Tai – manija, kurios niekaip neatsikratysi, aš be teatro negaliu”
Kiek teatro Jūsų gyvenime?
“Šiandien vyks spektaklio premjera, o aš aktorių tekstus jau moku mintinai. Tačiau yra ir tokių spektaklių, kurių nesu mačiusi nė karto. Nebūna progos palikti grimo kambario, per pertraukas tenka kai kuriuos aktorius grimuoti vėl dėl pasikeitusio vaidmens. Mano visa šeima – iš teatro. Vyro tėvai dirbo teatre, vyras iš teatro, mano vaikas nuo dviejų metų čia lakstydavo… Kadangi man tenka dirbti beveik visus savaitgalius, visos šeimos šventės ir susitikimai planuojami pagal mano grafiką. Svarbi jaučiuosi (juokiasi – aut. past.)”
Koks žmogus yra tinkamiausias grimuotojo darbui?
“Vienas svarbiausių dalykų mano darbe – ištvermė ir kantrybė. Kai tenka ieškoti naujų grimuotojų, pirmas jų klausimas būna apie aktorius, kuriuos teks grimuoti. Kuo žymesnius vardiju, tuo jie labiau džiaugiasi. Tačiau kai paklausiu, ar norės dirbti kiekvieną savaitgalį, jaunuoliai visuomet pasišiaušia, kaip gi čia praleisi vakarėlius ir klubus?! Mano laikais to nebuvo. Darbas – reiškiasi eisi į teatrą bet kurią dieną, nesvarbu, ar penktadienio vakarą, ar šeštadienį ryte, o oficialus laisvadienis – tik pirmadienį.
Tai pat nereikia užmiršti, kad grimuotojas ant scenos nelipa, todėl kasdieninių liaupsių tikėtis neverta. Atvirkščiai – būna, kad net į trupės “baliukus” nepakviečia…”
Kai pradėjo rinktis pirmieji aktoriai, grimo kambarį teko palikti. “Čia – ne vieta lengviems pašnekesiams, o ypač premjeros dieną. Klijuosim ūsus, velsim perukus, laukia daug darbo. Jūs geriau eikit spektaklio pažiūrėt, ten geriausiai visi rezultatai matysis” – interviu užbaigė grimo meistrė Dalia.
Daugiau nuotraukų – PANELE.LT galerijoje.
