Kapitonas Džeimsas Kukas, savo trečiąją ekspediciją po Ramųjį vandenyną baigė Havajų saloje, Kealakekua paplūdimyje. Ten jis buvo nužudytas vietinių gyventojų. Istorija pasakoja, kad kapitonas Kukas bandė pagrobti vietinių vadą, kad galėtų jį iškeisti į pavogtą laivą.
Kapitonui žuvus, vadovavimą laivui ir žurnalo pildymą perėmė leitenantas Džeimsas Kingas. Jis ir yra tas žmogus, kuris 1778 metais pirmą kartą aprašė plaukimą su banglente.
„Populiariausias užsiėmimas ant vandens čia, kur lūžta bangos, plaukimas nuo bangos. Vyrai atsigula ant ovalios, maždaug jų dydžio ir pločio lentos, laiko kojas arti viena kitos ant jos ir rankomis iriasi iki vietos, kur lūžta bangos. Paskui laukia didžiausios bangos, plūstančios į krantą ir iriasi iš visų jėgų, kad išsilaikytų ant jos viršaus.
Banga juos neša stulbinančiu greičiu. Atrodo, kad išlaikyti lentą, judančią reikiama kryptimi ant bangos, yra tikrai sunku. Banga prineša žmogų prie uolų ir lūžta.
Iš pirmo žvilgsnio – tai pavojingas užsiėmimas, bet prieš pat bangai pasiekiant aštrias uolas, žmogus neria, bando pranerti bangą ir išlipti į krantą. Tokie pratimai, vietinius žmones padaro beveik amfibijomis.
Net moterys gali plaukti ilgas distancijas ir praleisti pusę dienos vandenyje. Panašu, kad jie patiria didžiulį malonumą dėl šio užsiėmimo“, – pirmą kartą banglenčių sportą aprašė leitenantas Džeimsas Kingas laivo žurnale 1779 metais.
1779 metais „bangos gaudymas“, stovint ant rasto ar kitokios medinės lentos jau buvo neatsiejama Havajų kultūros dalis. Plaukimo ant „bangų lentos“ tradicijos buvo taip giliai įsišaknijusi į kultūrą ir visuomenę, kad net religiniuose aprašymuose buvo galima rasti įvairių mitų apie šį užsiėmimą.
Vietinių genčių vadai demonstruodavo savo sugebėjimus ant banglenčių, o paprastiems žmonėms tai būdavo galimybė išgarsėti. Antropologai, nagrinėjantys bangų sporto atsiradimą ir evoliuciją, jos užuomazgas atranda dar Polinezietiškoje kultūroje.
Apie 2000 m. pieš Kristų iš Azijos į Ramųjį vandenyną migravo gentys. Polinezietiškoji kultūra paplito gana dideliame trikampyje: Aotearoa (Naujoji Zelendija) pietuose, Tonga ir Samoja vakaruose ir Taitis rytuose.
Traukiami tolimojo horizonto ir stumiami vis didėjančios populiacijos polineziečiai ketvirtame šios eros amžiuje atvyko ir į Havajų salas. Jie jau tada turėjo nepaprastai stiprių ir gilų supratimą apie vandenį, vandenyną ir bangas – jų kultūra rėmėsi meile šiai stichijai.
Taigi, į Havajus „persikraustę“ polineziečiai su savimi atsivežė „bangų bei vandenyno kultūrą“. Tačiau pirmieji banglentininkai ant lentos atsistojo jau Havajuose.
Kai į šias salas atvyko kapitonas Kukas, banglenčių sportas jau buvo populiarus. Šis sportas apipintas pasakojimais ir legendomis apie žmones, vietas ir įvairius nutikimus. Pasakojimai, kaip ir visas pasaulio folkloras tarnaudavo vienam tikslui – įkvėpti ir padrąsinti žmones.
Havajietiškas folkloras buvo skirtas padrąsinti vyrus ir moteris, kurie plaukiojo didžiausiose pasaulio bangose. Havajiečiai nemokėjo rašyti kol to jų neišmokė atvykę baltieji, taigi visos istorijos ir legendos buvo pasakojamos dainomis ir giesmėmis.
Legenda pasakoja, kaip vietinis vadas Kahaluu paplūdimyje pamatė nepaprastai gražią nuogą moterį, plaukiančią ant idealios bangos. Jos tamsūs ilgi plaukai plaikstėsi vėjyje ir bangoje. Vadas šią moterį vedė ir jų vaikai tapo Maui ir Hawaii salų vadais. Dar ir šiandien banglentininkai susirenka Kahaluu paplūdimyje ir laukia savo gyvenimo bangos.
Vyrauja nuomonė, kad tokios istorijos gali būti išgirstos tik Havajuose, tačiau Lietuvoje irgi yra „idealių bangų“. Šiais metais jau antrą kartą tarp Palangos ir Šventosios esančioje gyvenvietėje vadinamoje Monciškės, liepos 3-6 dienomis vyks banglenčių stovykla, kur visi norintys galės išbandyti šį seną ir legendomis apipintą sportą, pajausti vadinamą „surferišką” atmosferą ir, galbūt, pagauti savo tobulą bangą.
