Kas gali būti nuoširdžiau už viešą meilės prisipažinimą iš vaikino lūpų ir dar rimuotai? DELFI gatvės organizuotas konkursas „Repas meilei“ pasibaigė. Sulaukėme per 60 rimuotų eilėraštukų: grubių, maištingų, keiksnojančių sistemą ir apdainuojančių nuoširdžią meilę.
Penki G&G Sindikato albumai keliauja į savo gyvenimo istorijas surepavusių vaikinų rankas.
Kęstas (Kechas)
Vienatvė – skaudu, iš patirties kalbu,
Sunku labirinte atsidūrusiam, baugu,
Laikas teka taip lėtai, nematai, kas gražu,
Net žvaigždžių nakties tamsoj surasti tau sunku…
Vaikštai po miestą vienas, dienos vienodos, lievos,
Sienos lyg pastatytos, tu sutryptas.
Pavydas aplanko matant einančias poras,
Norėtum būt toks pats laimingas kaip ir jos,
Bet, deja, dar ne laikas pamąstai, apsvarstai,
Supranti, kad tikri jausmai – tai ne vaikų žaislai.
Ieškoti neverta – ji pati ateiti turi,
Atsirasti su laiku. Ir nuo tų minčių
Vėl viltis dingsta, staigiai vėl vienatvėj skęsti greitai,
Neblaiviom akim nulydi vėl laimingą porą.
Savo norus į širdį dedi, kad nepamestum.
Ir staiga, atėjus laikui, savo meilę taip atrastum.
PR: Vienatvės keliu praėję mes kiekvienas esam,
Nenuleisti reikia rankų, kol viltis dar neužgesus,
Atsiradusią meilę širdyje turim laikyti,
Nedalinti niekam jos, kad ugnies neužgesinti…
Kas pils į ją vandenį, kas smėlį bers į ją,
Lai tegu. Taip elgiasi – nejaudina manęs –
Tik mylėdamas praeisi kalnus ir kliūtis.
Klausyk brolau, ką sako tau širdis.
Štai tavo protą ir logiką užvaldė šiltas jausmas,
Pagaliau šalia tavęs skamba išrinktosios juokas.
Matai, juk sakiau, to palaukti tiktai reikia,
Nusiteikti ir kantrybės pasisemti juk negaila,
Vien dėl to, kad dabar tu tapai kitoks žmogus,
Kad niūrus tavo pasaulis tapo nuostabiai šviesus.
Tiesūs keliai dabar visi po tavo kojom,
Problemų nematai, mąstai apie rytojų.
Kartoji: kaip gera, kaip lengva tau žmogau,
Lyg pasakoj gyvenimas, pavydi visi tau.
Tos laimes ir to gėrio, kuris neįkainuojamas,
Kuris tik liaudies dainose didžiai apdainuojamas.
Tai pagrindas gyvenimo be nerimo ir baimės,
Kad niekam tu nerūpi, kad nerasi savo meilės.
Juk visiems kažkur yra skirta antroji pusė,
Tik palaukti reik truputį. Palaukti reik truputį.
PR:
Kad ir kaip gražiai skambėtų ši trumpa istorija,
Vien žodžių nepakanka, juk žodžiai – tik teorija.
Melodija liūdna suskambo ausyse.
Tokios žinios nesitikėjai – pabaiga…
Visiems juk taip būna, visiems juk taip nutinka,
Atsitinka ir baisiau: patinka – nepatinka,
Čia rinktis nieks neduos. Gyvenimas žiaurus,
Ir uždavinius žmogui jis ruošia nelengvus.
Galvoj tamsi naktis, audra, o kur viltis?
Štai gęstanti žvakutė, čia ji… tavo viltis.
Po smūgio atsigauti, tau būtina, brolau.
Valią juk turi – pirmyn, tavęs prašau.
Nors vėl staiga grįžai į tą pačią niūrią pradžią,
Drąsiai džiaugtis tuo gali ir už patirtį tik ačiū
Pasakyti privalai likimui visagaliui.
Štai mesk dar vieną iššūkį, gyvenimui seneliui.
PR:
Gintare aka Penta nesivargino rašyti dainos žodžių. Kompanija griebė mikrafonus – ir štai! Klausytojų ausims Gintarė su draugais pristato savo meilės repą ką tik iš studijos!
Penta feat. dblz & henkis – Kai Nėra Kančių
Džiugas
Visa tiesa
Kai tave pamačiau, aš iš karto supratau, jog į meilės spąstus įkliuvau,
Nes aš tave pamilau, kas naktį tavo gražų veidą sapnavau.
Ir maniau, kad mes būsime tik aš ir tu, amžinybės verpetuose kartu,
Bet supratau, kad gilią nevilties duobę pats sau kasu, ir į ją nuleidęs galvą įkrentu.
Ir ištrūkti nebegaliu, nes tuščias viltis puoselėjau, o dabar nurimti nebenoriu.
Kodėl iškart nepasakei, kad kitas tave turėjo, karštai mylėjo bei glamonėjo.
Aš daug mąstęs supratau, kad privalau tave iš savo atminties ištrinti.
Deja, aš buvau per silpnas, ir to atlikti nesugebėjau.
Man darėsi vis sunkiau kvėpuoti, nes norėjau tave išbučiuoti.
Dėl to aš skęstu tylioje bei gilioje migloje, bet tu pasirodai pačiu laiku su žodžiu
„Myliu“…
Ir panaikini viską, kas bloga iš akių, ir tavim tikėti noriu.
Tiktai suprasti negaliu, ar tu man sakai „myliu“, nors iš tiesų šaipaisi už akių?
Sakyk, ką jauti iš tiesų, man atrodė, kad aš sapnuoju.
Juk tavo grožiui atsispirti negaliu, nors aš pats šalčiausias iš visų.
Bet tu tik žmogus, nereali bei nuoširdi asmenybė,
Turtinga ne tik išore, bet ir vidum, tu esi ta –
Verta gražiausiu romano žodelių, auksinio knygos viršelio.
Tokiam žmogeliukui kaip tu, atiduočiau visus savo ilgo gyvenimo metus,
Visą geriausią sveikatą paaukočiau,
Vien dėl tavo šypsenos, kuri kaip saulė nušviečia visas manas blogas mintis,
Dėl kiekvieno prisilietimo prie tavo saldžių lūpų, paaukočiau viską.
Kaip gaila, kad tai tik svajonės, gerų minčių dėlionės.
Jau užkniso mane tuščios viltys, meilė – ne man skirta.
Ir tokia jau ta gyvenimo agonija, kurią sugebu patirti, to net nenorėjęs,
Su meile jokių ryšių neturėjęs, ir ant jos padėjęs,
Nes kentėti daugiau nebenorėjęs…
Ir žvelgiu aš dabar aukštai į dangų, ir negaliu tavęs nei sekundei užmiršti.
„Įstrigai“ mintyse ir niekas negali man padėti, man reikia laiko nuo sunkaus gyvenimo
Atsitokėti…
Netekty nors kelis gerus dalykus įžiūrėti, tai kas buvo bloga – tiesiog ištrinti.
Tikiuosi kitą kartą busiu atsargesnis, nors kažkiek išrankesnis bei ne toks atlaidesnis.
Tikiuosi šiame pasaulyje rasiu man skirtą žmogutį, kurį visa širdim saugosiu bei
Mylėsiu…
O jis atsakytų tuo pačiu, ir viską užmirštume būdami kartu,
Nukeliautų senos nuoskaudos kurias palikai tu, nežiūrėčiau atgal, tik keliaučiau į
Priekį, kur gyvenimas rodo kitokią ateitį, nei man reikalinga.
Bet ta ateitis be tavęs man nereikšminga, nes tu man kaip oras reikalinga.
Sunku tai pripažinti tiktai dabar, kai viskas iš naujo prasideda…
Aš kvailas buvau, jog anksčiau viso šito nesupratau.
Bet dabar viską apmąsčiau, ir skaudžią išvadą darau,
Jog ilgiuosi tavęs… Man trūksta tavęs, aš noriu tavęs, aš negaliu be tavęs.
Bet dabar viską apmąsčiau ir išvadą darau, jog aš myliu tave…
Kęstas
Tos žalios akys
Muzika, kuri panaši į džiazą, taip primena tave ir tavo gaivų aromatą,
Pamenu tavo žalias akis, kurios viską kiaurai mato,
Keik kartų sakei, kad tau nereikia nieko,
O taip norėčiau vasarą padovanoti tau saują balto balto sniego.
Ta šypsena iš niekur prikelia mane iš miego
Ir tikrai ne vieną kartą norėjau liesti tavo ranką,
Bet ne iš blogų paskatų, tik kad įsitikinčiau, jog tai tikrai tu,
O ne miražas atminty, tik jūra ir smėlėtas pliažas.
Sarkastiški juokeliai ne tik iš mano lūpų stebino mane,
O žvilgsnis džiaugės tavo kūnu, laimingas tas, kuris gali džiaugtis tuo, kas buvo.
Kaip gi tu, kaip gi tavo mintys, ar mano siluetas tavo atminty praslys?
Nenuspėjamas elgesys – tai kas traukia tavyje, ekrane sustabdyta akimirka.
Tavo foto kaip gyvenimo stop kadras kasdiena vis tos pačios bet vis sustoja akys.
Žinok, tau turiu už ką aš padėkoti, tavo dėka sugebu išgirsti natoje paslėptą žodį,
Kai tu šalia ir klausi: „ar kvapus užuodi“, metų laikus jaučiu ir ypač gruodį.
Nežinau, kodėl, bet jis kvepia tavimi, matyt, esi tokia pat nuoširdi kaip Kalėdų rytas.
Aš pamenu tą dieną, kai iš svetimų tapome artimi ir visa, kas nespėjo atsitikti,
Nutolo pasroviui nebūtimi, tarytum nebūtis turėjo kryptį.
Dėkui tau už nuotaikos skaidrumą, kai saulė skrodžia dangų.
Ir tą nepakartojamą švelnumą rankų, kuriuo tu stebinai ne vieną kartą.
Tikiuos tavo sielai nebus šią dieną šalta.
Tau vienai tas mėlynas dangus. Nesiryžtu fantazuot, kas gyvenime dar bus,
Bet žinau, tavo veidas liks toks pats tyras, laimingas ir žvalus.
O kaip ta juoko lavina, akių blizgesio lydima,
Tavo energija net žiemą tirpdo sniegą į nieką.
Nekeisčiau tų akimirkų su tavimi, dėkui kad esi.
Kartais gąsdini mintimi, jog viską per atstumą pajauti,
Pagavus tavo žvilgsnį, širdis tarytum tyli, bet tu girdi.
Viena mintis veją kitą mintį.
Atskleisk tą paslaptį, iš kur jėgų ir noro kasdieną semti plaučius pinus oro?
Bet ar ne man skirta rašyti naktimis, ant tuščio lapo dėstyti mintis,
O dienomis tylėti, juk ir taip žinai – užtenka tik pasižiūrėti.
Jau dabar ilgiuosi vasaros, nes ji įkūnijo būtent tavo vardą:
Kelionė, juokas ir tavo lūpos pirmą kartą.
Kiek gali skaityti mano mintis tarp eilučių?
Tavo meilumą rėminu šiam tekste tarp kabučių.
Dar vienas žvilgsnis į kerinčias akis,
pasiklydusi mintis.
Būk gera, nebėk į priekį nes dar nepavysiu,
Neatsilik taip pat, nes vienas pasiliksiu.
Tiesiog eik šalia, būk šalia, būk mano talismanu šiame gyvenime.
Mc Granitaz
Mano muzika ir mano mūza,
Tu išmeti prieš mane tūzą,
Aš kaip medūza plaukiu į priekį,
Turiu svajonę, turiu ir siekį.
Išsaugoti akimirkas, kurias palieki,
Palieki man, išlieka tavyje ne trupiniai.
Akimirkos nuostabios, tavo bučiniai,
Aš paaukosiu viską, dovanosiu laiką,
Savo muziką tau, man to negaila.
Juk tu žinai, kad myliu,
Nors kartais tyliu, žodžių nerandu,
Bet tu tapai vertybe.
Vertybe, kurią išsaugot – tikslas mano
Ir nesvarbu, ką aplinkiniai mano, jie neišmano
Žaidimo šito, kai skęstu akyse aš tavo.
Neišgelbės niekas, nenoriu būt tokiu,
Geriau paskęsiu, bet su tavim kartu.
Tavo gūsiai šilumos, to niekas neatstos,
Rasos lašeliai dengia tavo skruostus,
Juk taip puiku, kad mano laivas rado tavo uostą.
Su laimėtojais susisieksime el.paštu ir susitarsime, kaip jums atsiimti prizus. Laimingos šv. Valentino dienos.
