Nusprendei pasivažinėti dviračiu? Nepamiršk šalmo! O jeigu jau tamsoka – užsimesk šviesą atspindinčią liemenę! Jei to nepadarysi, pažeisi įstatymą ir, sustabdžius policijai, turėsi mokėti baudą. Dar nežinojai? Patikėk, aš nejuokauju.
Pačiame vasaros įkarštyje, liepos pirmąją dieną, kai daugelis mūsų išvertę pilvus gulėjome paplūdimiuose ar kitaip leidome laisvas dienas, įsigaliojo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisos, kuriose nurodytos minėtos naujovės. Ar jų tikrai reikėjo?
Internetinėje ir kitose erdvėse užvirė aršios diskusijos šia tema. Šiame straipsnyje be jokios išankstinės nuomonės ir iš esmės nagrinėjama esama situacija.
Kai prancūzų grafas Fon Sivrakas 1790 metais išrado vadinamąjį „ratinį arkliuką”, dabartinio dviračio pirmtaką, jis negalėjo net pagalvoti, kad po kelių šimtmečių šis jo išradimas pasklis po visą pasaulį.
Dviratis – tai absoliučiai ekologiška transporto priemonė. Pasaulio mokslininkai trimituoja apie užterštumo grėsmę, naftos ir kartu benzino kainos nesustodamos auga, todėl šiuolaikiniame pasaulyje dviratis tampa vis populiaresne ir visais įmanomais būdais populiarinama transporto priemone.
Vakarų Europos šalyse patogiais ir kokybiškais dviračių takais galima pasiekti visas reikiamas vietas, dviračiai yra tapę lygiaverte automobiliams transporto priemone, todėl daugybė dviračių knibžda kiekviename net pačių didžiausių miestų kampelyje.
Lietuvoje viskas kiek kitaip. Mūsų šalyje nėra įrengta pakankamai dviračių takų, o ir tais takais, kurie yra, dažnai labai mėgsta vaikščioti pėstieji.
Gatvėmis važinėti nėra pakankamai saugu, nes daugelis automobilių vairuotojų įsitikinę, kad keliai skirti tik jiems. Lietuvos Seimo nariai, užuot tiesdami ir tobulindami dviračių kelių infrastruktūrą bei pozityviais būdais diegdami vairuotojams įprotį gerbti dviratininkus kelyje, pačius dviratininkus neseniai užkrovė naujais apribojimais, taip dar labiau sprausdami juos į kampą. Tiesa, ne visus.
Nuo liepos 1-osios važiuojant dviračiu šalmai būtini tik 18 metų nesulaukusiems dviratininkams. Didžioji dalis šio amžiaus žmonių yra būtent moksleiviai, todėl šis įstatymo pakeitimas jiems yra itin aktualus.
LR Seimas, kaip jau tapo įprasta pastaraisiais metais, visas problemas sprendžia įvairiais draudimais ir apribojimais. Tai dažniausiai padeda greitai ir paprastai išspręsti problemas, bet visiškai nesusimąstoma apie ilgalaikę tokių draudimų daromą žalą. Auginama „paklusni“ jaunoji karta, kuri, norėdama būti pilietiška, tiesiog turi aklai paklusti įstatymams.
Tiesa, neteko girdėti, kad policininkai, jau įsigaliojus įstatymo pataisoms, stabdytų vaikus, važinėjančius be šalmų. Neabejotinai Lietuvos keliuose yra kur kas rimtesnių problemų nei „mergaitė be šalmo“ ir panašu, kad šis įstatymo pakeitimas, kaip ir daugelis kitų, yra tik „popierinis“. Bet kam tuomet jis apskritai reikalingas? Nebent tam, kad būtume išskirtiniai Europoje.
Saugumas. Būtent dėl jo priimtos šios įstatymo pataisos. Neabejotinai šalmas suteikia daugiau saugumo. Bet ar tikrai? Europos dviratininkų federacijos (ECF) nuomone, šalmai yra tik pasyvi dviratininkų apsaugos priemonė ir jokiu būdu nepadeda išvengti avarijų.
Moksliškai įrodyta, kad krisdamas žemyn žmogus instinktyviai tiesia rankas ir kojas, todėl galimybė nukristi ant galvos labai maža. Šalmas reikalingas tik susidūrimo su mašina, kitu dviračiu ar kitu panašiu atveju.
Tačiau ir tas šalmas turi būti ne bet koks. Neužtenka pigaus plastmasės gabalo ant galvos. Norint, kad dviratininko šalmas atliktų savo funkciją, jis būtinai turi kone idealiai tikti dviratininko galvą. Šalmą būtina teisingai sureguliuoti ir pakeisti po kiekvieno smūgio arba bet kokiu atveju po tam tikro laiko, net jei nesimato jokių pažeidimo požymių. Jei nesilaikoma šių nurodymų, dviratininko šalmas gali dar labiau apsunkinti eismo nelaimės pasekmes.
Kitaip tariant, saugumo atžvilgiu, jau geriau jokio šalmo, negu blogas šalmas. O štai tokio gero šalmo, atitinkančio jūsų galvos formą ir proporcijas, už 20 Lt turguje tikrai nenusipirksi. Kokybiški šalmai kainuoja mažiausiai 150-200 Lt ir, kaip jau minėjau, juos keisti reikia labai panašiai kaip kojines – kas tris keturis mėnesius. Ironiška? Bet juk saugumas svarbiausia.
Kartais popieriuje gražiai ir logiškai atrodantys įstatymai realybėje gali apsiversti aukštyn kojom. Australijos ir Naujosios Zelandijos pavyzdys aiškiai parodė, kad griežtai įvestas ir kontroliuojamas priverstinis šalmų naudojimas gali sukelti dviratininkams net dar didesnį pavojų.
Tai paaiškinama labai paprastai. Dėvintys šalmus dviratininkai jaučiasi ne taip greitai sužeidžiami ir jie dažnai neapdairiai rizikuoja, ko kitu atveju niekuomet nedarytų. Tai žinoma kaip „rizikos kompensavimo efektas”.
Įdomu tai, kad, statistika rodo, avarijose dėl kaukolės sužeidimų pėstieji ir automobilių vairuotojai žūsta kur kas dažniau nei dviratininkai. Remiantis elementaria logika, teoriškai daug labiau apsimoka su šalmu vaikščioti pėsčiomis arba sėdėti mašinoje, o ne važinėti dviračiais! Kodėl?
Ogi todėl, kad dažniausiai ne dviratininkas ir ne pėstysis trenkiasi į mašiną, o mašina trenkiasi į daug lėčiau judantį objektą. Jei nebūtų automobilių, autobusų, motociklų ir troleibusų – žuvimai keliuose taptų retenybe.
Dar vienas, gal kiek juokingai skambantis, bet nemažiau svarbus „antišalminis“ argumentas – „nuostabi“ šukuosena po pasivažinėjimo dviračiu ypač karštą dieną. Su tokia „ševeliūra“ mokykloje ar kur kitur sėdėti tikrai nebus malonu, juolab, kad visą dieną kartu reikės nešiotis ir jos „kaltininką“ – šalmą.
Siekiant, kad dviračiai taptų kasdienine transporto priemone, šis komforto argumentas tampa netgi svarbesnis už visus minėtus anksčiau. Kita vertus, kokybiškas šalmas netgi gali suteikti geresnių aerodinaminių savybių nei besiplaikstantys plaukai ir tapti stiliaus dalimi.
O ar esat matę dviračių sporto atstovą, važiuojantį be šalmo? Save gerbiantiems dviratininkams šalmas gali tapti neatsiejamu atributu. Bet vėlgi, šalmas šalmui nelygus.
Šviesą atspindinčios liemenės neabejotinai gali tapti gyvybės gelbėtojomis tamsiu paros metu. Ne kartą teko važiuojant mašina matyti, o tiksliau tariant, nematyti kelkraščiu važiuojančio žmogaus iki pat paskutinės akimirkos, kai laiko atlikti lenkimo manevrą jau beveik nebėra.
Niekas neapsaugotas nuo nelaimių. Galbūt aš pats rytoj, važiuodamas dviračiu, užsižiopsosiu ir galva trenksiuosi į medį. Kas žino… Tačiau savo saugumu pasirūpinti tikrai verta.
Kokiomis priemonėmis? Tai jau pasirinkimo ir įstatymų prerogatyva. Tik nepamirškite kritiškai vertinti kitų sprendimų ir savo galva nuspręsti, kaip kokybiškai pasirūpinti savimi.
