„Hakeris“. Kas jis? Dažniausiai įsivaizduojame žmogų, kuris, „varvina“ akis kompiuteriais apstatytame tamsiame užkampyje, bando kažką „nulaužti“, „sugadinti“, „prispaminti“. Viskas keičiasi, dabar „hakeriais“ tampama žymiai paprasčiau…
„Hakeriai“ ne tik gali patekti į uždraustus puslapius, „nulaužti“ slaptažodžius arba, kaip filmuose rodo, sužinoti valstybines paslaptis ir stebėti miestą pro parduotuvių kameras, jie gali daryti ir nusikaltimus. Pabandykime kartu pro rakto skylutę pažvelgti į „hakerių“ pasaulį.
Deja, šiame straipsnyje mes nemokysime, kaip įsilaužti į kitą kompiuterį, kaip pavogti keleta tūkstančių litų iš nepažįstamojo sąskaitos, netgi nebandysime gražesnėmis spalvomis nuspalvinti paslaptingo „hakerio“ gyvenimo. Pagrindinė užduotis yra supažindinti jus su esminiais „hakingo“ faktais.
Bet koks dešimtmetis, kuris, atrodo, dar neseniai nežinojo, kas yra kompiuteris, per paieškos sistemą susiradęs keleta pamokų, be vargo galės pakenkti savo draugo, pažįstamo, o gal ir jūsų kompiuterio sistemai.
Lietuvos įstatymai draudžia skatinti nelegalią veiklą (mes nesiruošiame to daryti), todėl jei jums įdomu: kas tai daro? Kaip tai veikia? Teks ieškoti patiems.
„Hakerių“ eros pradžia
„Hakerių“ istorijos pradžia galima vadinti 70-tuosius metus, kai vadinamieji frykeriai („hakerių“ rūšis, kurie specializuojasi telefonų tinklų „laužimu“). Dabar jau visame pasaulyje žinomas frykeris Džonas Dreiperis atrado, kad su žaisliniu švilpuku galima išgauti tam tikro dažnio signalą, kuris leidžia kalbėtis telefonu nemokamai.
Šis „atradimas“ Amerikos telefonų kompanijoms atnešė didelių nuostolių. Kai apie tokią galimybę sužinojo Ametikos gyventojai, per visą šalį nusirito telefoninių sukčiavimų virtinė.
Po kurio laiko ėmė aktyvėti crakerių (programuotojai, kurie „nulaužia“ mokamų programų kodus) veikla. Kai kurie jų būrėsi į grupeles, kurios bendromis pastangomis stengėsi įveikti kompiuterinių programų apsaugas.
„Hakeriai“ aktyviausiai veikė Amerikoje, todėl ten aštuonesdešimtųjų pabaigoje tokie įsilaužimai buvo įteisinti kaip rimtas nusikaltimas, už kurį grėsė bausmė kalėjime. Nuo bausmės buvo atleidžiami tik nepilnamečiai asmenys.
Legenda apie „hakerį“ nr.1
Kevinas Mitnikas (Kevin Mitnick) – buvo, yra ir turbūt bus vienas žinomiausių „hakerių“. Tačiau saugus „hakeris“ yra tik tada, kai apie jį niekas nežino. Būtent to ir nepavyko išvengti garsiausiam visų laikų kompiuterinių įsilaužimų specialistui.
Dar būdamas dvylikos Kevinas surado apsaugos klaidą Los Andželo viešojo transporto sistemoje ir, pasinaudojęs ja, galėjo važinėti nemokamai.
Nuo jo nukentėjo tokios žinomos firmos kaip „Nokia“, „Motorola“, „Sun Microsystems“. Tačiau viena lemtinga ir, atrodo, šiek tiek kurioziška klaida, įvyko tada, kai jis „įsilaužė“ į kompiuterių specialisto kompiuterį… Taip jis buvo susektas, „hakerio“ karjeroje buvo padėtas taškas.
Po keturių metų praleistų kalėjime Mitnikui buvo uždrausta dar trejus metus naudotis kompiuteriu.
Kol Mitnikas leido laiką kalėjime, Amerikos spauda apie jį sukūrė tikrą legendą, todėl šis žmogus tapo viso pasaulio hakerių stabu.
“Aš “hakeris”, įeikite į mano pasaulį… Šis pasaulis prasideda mokykloje… Aš gudresnis už kitus, o tai, ko mus moko, man jau seniai įkyrėjo.
Mokykloje iš šaukštelio mus girdė pienu, o buvome išalkę gero bifštekso… Tie mėsos kąsneliai, kuriuos leido mums praryti, buvo sukramtyti ir beskoniai.
Mes buvome priklausomi nuo sadistų ir ignoruojami abejingųjų. Tie, kurie iš tikrųjų turėjo, ką pasakyti, laikė mus daug žadančiais mokiniais, bet tokių buvo lašas dykumoje…
Dabar tai mūsų pasaulis… Elektronų ir komutatorių grožio pasaulis. Mes nemokame už brangias paslaugas, kurios, jei būtų kontroliuojamos spekuliuojančių apsirijėlių, gerokai atpigtų.
Dėl to jūs vadinate mus nusikaltėliais. Mes tyrinėjam…o jūs vadinate mus nusikaltėliais.
Mes egzistuojame be odos spalvos, be tautybės, be religinių nusistatymų… Ir jūs vadinate mus nusikaltėliais. Jūs konstruojate atomines bombas, jūs kurstote karus, jūs žudote, sukčiaujate ir meluojate mums, bandydami įtikti, kad tai mūsų pačių labui, o mes…vis dar nusikaltėliai.
Taip, aš nusikaltėlis. Mano nusikaltimas yra smalsumas. Mano nusikaltimas yra tai, kad aš vertinu žmones pagal tai, ką jie sako ir galvoja, o ne pagal tai, kaip jie atrodo.
Mano nusikaltimas – aš protingesnis už jus, ir to jūs man niekada neatleisite.
Aš “Hakeris” ir tai mano manifestas. Jūs galite sustabdyti vieną, tačiau nesustabdysite mūsų visų. Juk kad ir kaip ten būtų, visi mes vienodi.”
Šis manifestas, išspausdintas JAV akademiniame žurnale “The Mentor” 1986 metais, kai nusikaltimais, atliktais elektroninėje erdvėje, kaltinamas “hakeris” buvo suimtas ir įkalintas.
Kad ir kaip keista būtų, dabartinė Kevino Mitniko veikla yra visiškai kitokia nei anksčiau. Šiuo metu jis vadovauja žinomai bendrovei, kuri konsultuoja žmones, kaip apsisaugoti nuo tokių „hakerių“, koks jis pats anksčiau buvo.
Lietuvoje taip pat yra „hakerių“
Prieš trejetą metų nuskambėjusi istorija apie Pavelą Iljiną įrodė, kad Lietuvoje taip pat yra „hakerių“.
Pavelas Iljinas, įsilaužęs į Vilniaus Banko informacinę sistemą, išsiuntinėjo elektroninius laiškus banko darbuotojams, kuriuose tvirtino, kad gali sužinoti visus asmeninius banko klientų duomenis.
Vėliau savo internetinėje svetainėje paskelbė, kad už 35 tūkst. litų parduos keturių firmų kompiuterinių sistemų prisijungimo duomenis, o už 45 tūkst. litų atskleis net dešimties įmonių duomenis.
Deja šis bandymas šantažuoti banką baigėsi lietuviškojo „hakerio“ suėmimu. Vėliau viename interviu jis tvirtino, kad pateko į gerai suplanuotą pasalą ir nieko blogo nepadarė.
Panašių atvejų Lietuvoje nebuvo. Tokiems žaidimėliams reikia ne tik „gero kompo“, bet ir geros galvos. Reikia išmanyti apsaugos sistemas, programavimą, pagaliau – turėti talento surasti silpnąją sistemos grandį.
Dažniausiai nuo „hakerių“ įsilaužimų kenčia menkai apsaugoti (o gal ir visai neapsaugoti) asmeniniai bei mėgėjiški tinklapiai, todėl nepatartina jų duomenų bazėse laikyti svarbios informacijos, kurios neturėtų matyti kiti asmenys.
Vis dėlto reikėtų prisiminti, kad „hakeriai“ žengia koja kojon su naujausiomis apsaugos sistemomis, todėl universalios apsaugos ilgam laikui – tiesiog nėra.
Virtualūs policininkai egzistuoja
NEETS – Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo skyrius, tai pagrindinė institucija Lietuvoje, kurios tikslas – stabdyti „hakerių“ keliamą pavojų.
Tiesą sakant, šio skyrelio pavadinimas gali šiek tiek suklaidinti, nes „virtualūs“ šie policininkai tik iš dalies – jie nėra programos, vykdančios tam tikras komandas. Jei kada nors įvykdysite nusikaltimą virtualioje erdvėje, šie „tvarkdariai“ labai greit pasibels į jūsų duris.
