Pirmasis “Nokia Trends” renginys Vilniuje įvyko praėjusį lapkritį. Nepataikaudamas galiu pasakyti – tai buvo vienas įspūdingiausių metų renginių. Eidamas į antrąjį abejojau, ar gali būti geriau. Pasirodo, gali…
Dar gerokai prieš “Nokia Trends Lab” renginį, spaudoje pasirodė pranešimai, kad per šį renginį „LitExpo“ rūmai įgaus visiškai naują veidą. Atsiras net trys skirtingos erdvės, su skirtingu interjeru ir nuotaika.
Interjerą chill-out zonai kūrė „My Space Is My Lab“ nugalėtojas Linas Šinkūnas ir studija „Plazma“. Salės interjeras buvo visiškai baltas. Už šį sprendimą, jiems rašyčiau aukščiausią įvertinimą, tačiau yra kelios smulkmenos: baltos spalvos ir chill-out derinys atrodo gana banaliai, be to, akį rėžė šios zonos kampuose pastatyti masyvūs juodi šviestuvai. Nepaisant šių smulkmenų, tai buvo puiki vieta ištiesi pavargusias kojas.
Pirmieji grojo „Pieno Lazeriai“, buvo šiek tiek ramiau nei tikėjausi. Kaip sakė video projekcijas kūrusi VJ Westa, labai smagu, kai grupė supranta, kad groja pirma ir iš jų laukiama ramios įžangos, o ne audringos kulminacijos. Būtent taip ir grojo „Pieno Lazeriai“: ramiai, pasitikinčiai ir visiškai atsipūtę. Tai buvo eklektiškas įvairių stilių mišinys, nuo pankroko iki elektroninio džiazo. Bet juk to visi ir tikėjosi…
Toliau ant scenos lipo „Ladytron“, turbūt pagrindinės šio vakaro žvaižgdės. Tiesa, tai nebuvo pirmasis jų pasirodymas Lietuvoje. Prieš 3 mėnesius keli grupės nariai koncertavo klube „Gravity“, bet tai buvo tik “kojų apšilimas” palyginus su tuo, ką pamačiau šiandien.
Grupė ne tik vienija skirtingus žmones: nuo romų gymio būgnininko iki azijietiškų bruožų vaikino, stovinčio prie semplerio, bet ir atlieka įspūdingą electroclash stiliaus muziką. Iš tikrųjų jie galėtų net nedainuoti, vistiek publika eitų iš proto dėl jų muzikos: aštrių bytų ir liūdnokų klavišinių melancholijos. Kai kurie muzikos kritikai teigia, kad electroclash – jau praeitis. Kol yra „Ladytron“ jie neteisūs.
„Audio Bullys“ pasirodymas “degė”. Mat grupės nariai į sceną žengė rūkydami. Išpūtę paskutinius cigarečių dūmus ir sugroję blankoką įžangą, vaikinai tarsi pabudo ir ėmė šokdinti publiką.
Nors vokalisto „dainavimas“ labiau priminė paprastą kalbėjimą, tai nepaprastai atitiko jų muziką. Šalia manęs stovėjusios, trumpais sijonais ir aukštakulniais pasidabinusios, mergaitės net ėmė nevikriai šokčioti, kol vienai iš jų nulūžo kulniukas…
Pačioje pabaigoje „Audio Bullys“ sugrotas Nancy Sinatra koveris „Bang Bang“ iš minios “išspaudė” visas jėgas ir paliko stovinčius be žado. Kaip tik prieš kontrversiškųjų „Nesakyk Mamai DJs“ pasirodymą.
Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad „Nesakyk Mamai“ grojo tai, ko iš jų buvo tikimasi: purviną ir riebų electro su įvairių stilių priemaišomis bei didžiule “doze” energijos. Per jų pasirodymą žmonės garsiausiai klykė ir veržėsi prie scenos, tačiau “kampuoti” apsauginiai nuramino minios entuziazmą.
Pagaliau pasirodė jis: vilkintis įžūliais sportiniais marškinėliais su didžiule iškirpte, apsitempęs juodomis siauromis kelnėmis ir avintis smagiais smailianosiais batais. Kaip ir buvo tikėtasi, minia ūžė, šaukė ir stumdėsi. DJ Hell grojo neblogą electroclash tuo dar kartą užčiaupdamas visus, kurie pranašavo galą šiam stiliui.
Ištvermingiausieji dalyviai „LitExpo“ paliko apie 3 valandą ryto. Sklido kalbos, kad “buvo visiškas sold-outas“, o kelios mergaitės prie įėjimo guodėsi, kad jų be asmens dokumentų į renginį neįleidžia… Nors electroclash stilus dabar nėra pats madingiausias, renginys neabejotinai buvo puikus ir vertas dėmesio. Ką gi, lauksime kito…
