“Čatai yra liga, stipri priklausomybė. Bendraudamas internetu, tu taip įsitrauki į virtualų gyvenimą, kad “mirkas” tampa visu gyvenimu. Imi atmestinai ruošti pamokas: viena ranka rašai namų darbus, kita ranka “taipini”, ” – pasakojo mergina, neseniai atsikračiusi “čatų” ligos.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog pokalbiai internetu, “čatinimasis” virtualioje erdvėje dieną naktį, turi galybę privalumų: nieko nekainuoja, sutaupo laiko (nebūtina su žmogumi susitikti akis į akį), pagaliau ir patys droviausieji gali susipažinti su svetimais žmonėmis, susirasti draugų ar net antrąją pusę.
Internete – ne taip kaip gyvenime
Sostinės Senvagės vidurinės mokyklos psichologė Ovidija Žaltauskienė teigia, kad ne viskas internete yra taip gražu, kaip gali atrodyti.
“Tai ką mes apgalvotai pateikiame raštu, smarkiai skiriasi nuo “gyvo” bendravimo.
Kai mes nematome žmogaus, atsiranda galimybė apsvarstyti ir viską nuosekliai, gražiai parašyti. Susitikus su žmogumi realybėje, pokalbyje atsiranda ir akių kontaktas, ir prisilietimai. Visa tai – nepamainoma vertybė.”
Ar daug atvejų pasitaiko, kai paaugliai mieliau bendrauja “čatuose” nei tikrovėje akis į akį?
“Man teko kelis kartu susidurti su tokiais žmonėmis. Jie turėjo nevisavertiškumo kompleksą, nors puikiai bendravo internete. Realybėje jiems kildavo nemažai problemų,” – sakė ponia Ovidija.
Ar patirties, įgytos bendraujant pokalbių svetainėse, jie nepanaudoja tikrovėje?
“Na tai priklauso nuo žmogaus, kitiems tiesiog labiau patinka bendrauti internetu ir jie nieko “perkelti” nenori. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio, būdo savybių. Asmeniškai man kompiuteris niekada nepakeis natūralaus bendravimo,”- sako psichologė.
Viskas paprasčiau
Vienuoliktokė Brigita iš Vilniaus mano, kad internetas nepakeis “gyvo” bendravimo. Pokalbių programoms ji aukoja tik nedidelę laiko dalį – kas kelias dienas po kelias valandas. “Labiau patinka veikti ką nors prasmingesnio ir įdomesnio nei kiurksoti prie kompiuterio. Laisvalaikiu susitinku su draugais, pasimokau,” – kalbėjo mergina.
Pavyko sužinoti, jog Brigita “čatus” verčiau išmaino į šimtais cheminių formulių išrašinėtą sąsiuvinį. “Neturiu draugų, kurie taip pat kiurksotų internete. Tačiau žinau, jog tokių yra, ir nemažai, tiesiog neteko susidurti. Galbūt jaunimui kartais trūksta laiko susitikti, o pokalbiai internetu yra nemokami. Tai didelis pliusas,” – nusišypso moksleivė.
Merginos bendraklasis Jonas sakosi susirašinėjantis “Skype” tik su keliais žmonėmis, su likusiais – tik iš būtinybės. “Yra tokių, kurie kalbasi dažnai, tik jų visiškai nesuprantu. Jie draugų ten ieško ar kokio velnio? Juk pabendrauti galima ir realybėje,” – stebisi Jonas.
Neregėtas “čatinimosi” populiarumas yra mįslė, taigi pasidomime vienuoliktoko nuomone šiuo klausimu.
“Paprasčiausiai tai yra 100 kartų paprasčiau. Nereikia niekur eiti, gali tuo pačiu metu atlikinėti ir pašalinius darbus. O su nepažįstamais bendrauti taip pat lengviau. Jie tavęs ne tik nemato, bet tu turi nemažai laiko suregzti kokį nors sakinį ar pokalbio temą,” – “Skype” populiarumo priežastis išvardija Jonas.
Nauja priklausomybės rūšis
Grįžkime į psichologės Ovidijos kabinetą ir pratęskime pokalbį apie daug didesnę problemą nei bendravimas internetu. Taip, apie kompiuterinius žaidimus.
Yra gydytojų, kurie šią maniją vadina viena iš priklausomybės formų, kaip priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, tabako…
“Taip, tai tikrai galima pavadint liga, ir, deja, gana sunkiai išgydoma,”- atsidūsta psichologė. Pradėkime nuo pradžių.
Kodėl kompiuteris tampa geriausiu paauglio draugu?
“Gali būti įvairių priežasčių. Gal kompiuteris tėra amžinas užsiėmusių ir pavargusių tėvų pakaitalas? Jei vaikas nuolatos įsikniaubęs į kompiuterį, reikia pasidomėti ar visos jo laisvalaikio valandos yra užpildytos. Ar jis turi draugų mokykloje, ar gerai joje jaučiasi, kaip jam sekasi mokytis?” – sako psichologė
Norite pasakyti, kad žaidimas – tai bėgimas nuo problemų?
“Būtent. Dažnai kompiuteris tėra priemonė, padedanti pabėgti nuo užklupusių rūpesčių, bejėgiškumo, išgyvenimo ir begalės kitų priežasčių. Žaizdamas asmuo gali pasijusti visagalis, kontroliuojantis tai, su kuo sunkiai susitvarko realiame gyvenime,” – sakė ponia Ovidija.
Norėjimas pasijausti visagaliu – viena pagrindinių šios priklausomybės priežasčių?
“Ne tiek visagaliu, kiek reikšmingu ir pripažintu. Žaidėjas gali pradėti bendrauti su panašiais į jį, papasakoti apie savo laimėjimus ir pasijusti pripažintas.”
Žaidimas – vaistas nuo problemų
“Turiu keletą draugų, kurie ,kaip ir aš, žaidžia gana daug. Na nežinau kaip jie, tačiau aš žaidžiu dėl neturėjimo ką veikti. Ypač žiemą, kai lauke šalta, niūru. Vasarą yra ežeras, draugai ir panašūs dalykai,” – paaiškina jaunuolis Mantas.
Įdomu, kiek laiko jis jau žaidžia vieną iš MMORPG (Massive Multiplayer On-line Role-Playing Game) žaidimų – “Lineage II”.
“8 mėnesius, nes tiek jau turiu kompiuterį, iki tol žaidžiau “kompinėse”. Šiaip per dieną praleidžiu vidutiniškai 8 h… Tiesa, kai buvau “ant žaidimų bangos” būdavo ir ilgesni pasisėdėjimai, kartais net neidavau į mokyklą. Dabar stengiuosi mažinti žaidimo trukmę, iš dalies ir dėl to, jog pradeda atsibosti,” – sakė mokinys.
Kyla klausimas ar tėvai nepriekaištauja dėl tokios žaidimų manijos. Mantas teigia, kad tėvai net nežino, kad jis tiek laiko skiria kompiuteriniams žaidimans.
18 m. Manto klasiokas Edvardas mano, kad ne tik neturėjimas ką veikti skatina aistrą žaidimams: “Jei turi kokių nors problemų ar tave slegia depresija, žaidimai gali būti išeitis. Tiesiog tu turi galimybę pasijusti labai “kietu”, jei tik skirsi daug laiko žaidimui”.
Verta pamąstyti
“Virtualusis pasaulis niekada neatstos tikrojo. Gyvendami ne jame, jūs daug ko netenkate. Negalite patirti realių išgyvenimų ir pojūčių,” – pataria psichologai.
Iš ties verta susimąstyt kas geriau: draugų kompanija, gamta, sportas, užsiėmimai ar vėpsojimas į plastikinę – stiklinę dėžutę pusę, o kartais ir daugiau, paros.
