Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje atliktų gyventojų mitybos tyrimų duomenys rodo blogėjančią gyventojų mitybą. Gyventojų mityba nėra palanki sveikatai ir dažnai neatitinka sveikos mitybos rekomendacijų: nepakankamai vartojama daržovių ir vaisių, grūdinių produktų, ypač viso grūdo produktų, žuvies ir žuvies produktų, t. y. vartojama per mažai sveikatai palankių maisto produktų.
Pastaraisiais metais daug kalbama apie neigiamą cukrų poveikį žmogaus sveikatai. Mokslininkai didelio cukrų kiekio vartojimą sieja su širdies ir kraujagyslių ligomis, sumažėjusiu imunitetu, smegenų insultu, diabetu, antsvoriu, virškinimo sutrikimais. Cukrūs tai monosacharidai ir disacharidai, esantys maisto produktuose. O pridėtiniai cukrūs tai gėrimo ar patiekalo gamybos metu įdėta sacharozė, fruktozė, gliukozė, gliukozės sirupas, fruktozės sirupas, gliukozės-fruktozės sirupas ir kitų formų monosacharidai bei disacharidai, taip pat cukrūs, esantys meduje, sirupuose, vaisių sultyse ir vaisių sulčių koncentratuose. Maisto produktai, kuriuose yra daug paprastųjų angliavandenių (cukrų, gliukozės, fruktozės, maltozės, medaus, kukurūzų sirupo ir kt.), paprastai turi labai mažai kitų vertingų maisto medžiagų, todėl jie yra tik energijos šaltinis.
Teigiama, kad kai kraujyje padidėja cukraus kiekis, stimuliuojama nervų sistema, trumpam gali pagerėti nuotaika, žmogus jaučia malonumą. Tikriausiai todėl žmonės taip mėgsta saldžius produktus, nuo kurių palaipsniui atsiranda priklausomybė.
Lietuvos gyventojų mitybos tyrimų duomenys rodo, kad gyventojai cukrų gauna daugiau nei rekomenduojama, o vaikai suvartoja dar daugiau – kai kurių tyrimų duomenimis, net iki 400 proc., palyginti su rekomenduojama norma. Su maistu per parą turėtume gauti ne daugiau kaip 50 g cukrų, arba ne daugiau kaip 10 proc. paros maisto davinio energinės vertės, o Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja siekti, kad šis kiekis neviršytų 25 g, arba 5 arbatinių šaukštelių per parą.
Cukraus vartojimas laikomas dantų ėduonies rizikos veiksniu, ypač jei burnos ertmės higiena yra bloga. Kuo dažniau vartojami maisto produktai ir gėrimai, kuriuose yra daug cukraus, kuo ilgiau jie būna burnos ertmėje, tuo didesnė tikimybė, kad atsiras dantų ėduonis. Todėl patariama nevalgyti saldumynų tarp pagrindinių valgymų ir reguliariai valyti dantis.
Saldumo skoniui suteikti kartais vartojami cukraus pakaitalai (aspartamas, advantamas, ciklamatas, steviolio glikozidas, sacharinas, ksilitolis ir kt.), kurie mažiau kaloringi, bet saldesni už cukrų. Dažniausiai saldikliai naudojami perdirbtų vaisių ir daržovių produktų, kakavos ir šokolado produktų, kramtomosios gumos, pusryčių dribsnių, smulkiųjų konditerijos kepinių, padažų, gaiviųjų gėrimų ir kt. gamybai.
Dauguma vaisių, uogų bei daržovių taip pat turi nemažai cukrų, bet jie taip pat turi daug skaidulinių medžiagų, dėl kurių lėčiau vyksta cukrų įsisavinimas. Be to, juose yra vitaminų, mineralinių ir kitų organizmui reikalingų medžiagų. Vaisių sultys skaidulinių medžiagų turi mažiau negu patys vaisiai, todėl cukrūs iš jų greit patenka į kraują bei verčiami riebalais, todėl jos nelaikomos tokiomis naudingomis kaip vaisiai.
Norint sužinoti, ar į maisto produktą papildomai įdėta cukraus arba kiek jame iš viso yra cukrų, reikėtų skaityti maisto produktų etiketes ir žiūrėti, ar sudedamųjų dalių sąraše įrašyta ,,cukrus”, ,,gliukozė”, ,,fruktozė”, ,,gliukozės sirupas” ir pan., ir kiek cukrų yra 100 g produkto. Jei maisto produkto etiketėje užrašyta ,,mažai cukrų”, vadinasi, 100 g kieto produkto yra ne daugiau kaip 5 g arba 100 ml skysto produkto yra ne daugiau 2,5 g cukrų, o jei į produktą nebuvo įdėta jokių cukrų, taip ir rašoma – ,,nepridėta cukrų”. Jei maisto produkte natūraliai yra cukrų, gali būti nurodyta – „produkto sudėtyje yra natūralių cukrų”.
Pasaulio sveikatos organizacijos bei Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose valstybės narės skatinamos dar aktyviau imtis visų priemonių, skatinančių visuomenę sveikai maitintis ir taip mažinti lėtinių neinfekcinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą, bei ieškoti būdų, kaip užtikrinti didesnę sveikatai palankesnių maisto produktų pasiūlą bei galimybes vartotojams rinktis tokius maisto produktus.
Informaciją parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus visuomenės sveikatos specialistė Ramunė Miliauskė.
