Socialiniuose tinkluose kasdien matome talentingus fotografus, kūrėjus ir influencerius, todėl neretai atrodo, kad pradėti kurti šiandien yra sunkiau nei bet kada anksčiau. Mintys „dar ne laikas“, „dar nesu pakankamai gera“ ar „o jeigu nepavyks?“ pažįstamos daugeliui, svajojančių fotografuoti, filmuoti, rašyti ar dalintis savo kūryba. Tačiau ar iš tiesų didžiausia kliūtis yra talento trūkumas, o gal mus labiausiai stabdo baimė suklysti?
Apie perfekcionizmą, socialinių tinklų spaudimą ir drąsą parodyti save kalbamės su fotografe ir turinio kūrėja Greta Kuliušaite, socialiniuose tinkluose geriau žinoma kaip @luckytoote.
– Tu pradėjai fotografuoti būdama vos 10-ies. Kai prisimeni tą laiką, ar tada apskritai rūpėjo, ar nuotraukos geros, ar tiesiog fotografuodavai, nes buvo smagu?
– Iš tikrųjų sunkiai pamenu tą laiką, bet turbūt labiausiai norėdavau, kad nuotrauka techniškai atitiktų mano viziją, nes tada nieko nesupratau apie fotoaparato nustatymus. Tas nuotraukų „gerumas“ man nebuvo apie idėją ar kompoziciją. Svarbiausia buvo, kad jei noriu kažką nufotografuoti, tas daiktas matytųsi ir nebūtų susiliejęs.
Turbūt pirmiausia norėjau techniškai įvaldyti patį fotoaparatą, nes idėjas gali pradėti įgyvendinti tik tada, kai supranti, kaip juo naudotis. Todėl daug skaičiau, domėjausi nustatymais ir tuo, ką jie keičia. Dabar suprantu, kad tada dar daug ko nežinojau, bet labai džiaugiuosi, jog pradėjau būtent nuo to.
– Vaikai piešia, dainuoja ir šoka visiškai nesigėdydami. Kaip manai, kuriuo momentu pradedame taip stipriai galvoti apie tai, ką pagalvos kiti, kad net pabandyti kažką naujo pasidaro baisu?
– Man atrodo, kad suaugę pradedame sau kelti nerealistiškus reikalavimus – tokius, dėl kurių vaikystėje visiškai neapsikraudavome. Vaikui viskas yra nauja ir nepažinta, o suaugę kažkodėl tikimės iš savęs, kad nebedarysime klaidų.
Iš tikrųjų labai faina išbandyti naują įgūdį ir net būti jame blogam, nes įdėjęs pastangų matai, kaip tobulėji. Į tai reikėtų žiūrėti kaip į procesą, o ne tikėtis, kad iš karto būsi geras.
Man atrodo, kad augdami pradedame save lyginti su kitais. Kai matome žmones, net jaunesnius už mus, kurie kažką daro geriau, pradedame sau kelti dar didesnius reikalavimus. Būtent tas nuolatinis lyginimasis ir nužudo norą apskritai pabandyti.
– Ar prisimeni momentą, kai supratai, kad visiems vis tiek neįtiksi?
– Man atrodo, kad tokių momentų vis dar nutinka. Kartais atsiranda situacija ar komentaras, kuris vėl sugrąžina prie noro kažkam įtikti. Tada svarbiausia save laiku pagauti ir atpažinti tas mintis, kurios gali pakišti koją.
Man atrodo, kad tai toks nuolat besisukantis ratas – vis grįžti prie tos pačios minties, bet su laiku iš jos išlipi vis greičiau. Aišku, turbūt visi kartais pasąmoningai pagalvojame, ką apie mus pagalvos kiti, bet svarbu neleisti tam tavęs sustabdyti.
– Turi didelę auditoriją, todėl tavo turinį kasdien mato ir vertina daugybė žmonių. Kaip manai, ar socialiniai tinklai žmones padaro drąsesnius reikštis, ar kaip tik labiau sukausto?
– Manau, kad socialiniai tinklai yra didelė atranka žmonių, kurie vis dėlto išdrįsta perlipti per save. Kai sulauki pirmų heiterių komentarų ir supranti, kad nieko nenutiko, gali judėti toliau.
Svarbiausia pirmą kartą išdrįsti pabūti sau „cringe“, juokingam ir nebijoti iš savęs pasijuokti. Tų komentarų visada bus – nesvarbu, ar kuri gerą, ar blogą, protingą ar kvailą turinį. Visada atsiras žmonių, kuriems kažkas nepatiks.
Kai su tuo susitaikai, komentarai tampa savaime suprantamu dalyku, o kartais net sėkmės ženklu – juk tai reiškia, kad tavo turinys pasiekė platesnę auditoriją, o ne tik penkis draugus. Nors pačioje pradžioje tikrai reikia perlipti per save, nes gali būti labai nejauku.
– Kaip manai, ar šiandien apskritai sunkiau pradėti kažką naujo nei buvo anksčiau? Socialiniuose tinkluose matome tiek daug talentingų kūrėjų, o standartai atrodo vis aukštesni. Ar tai motyvuoja, ar kaip tik atbaido žmones nuo pirmo žingsnio?
– Manau, kad dabar pradėti tikrai sunkiau, nes žmonių lūkesčiai turiniui yra daug aukštesni. Žiūrovai jau viską matę, todėl juos vis sunkiau nustebinti. Tai jaučiasi net pagal tai, kaip pasikeitė auditorijos augimas – šiandien turinys turi būti daug labiau apgalvotas ir išskirtinis.
Dėl to daugelį žmonių gąsdina pats pirmas žingsnis, nes atrodo, kad jų srityje jau viskas sukurta ir bus sunku kažkuo išsiskirti. Bet man atrodo, kad didžiausias mūsų išskirtinumas yra mes patys. Jei leidi sau būti savimi ir parodyti savo autentiškumą, internete tau visada atsiras vietos.
O jei bandysi kopijuoti tai, kas jau kažkam pavyko, ilgainiui tiesiog pritrūksi idėjų. Žmonės vis tiek labiausiai vertina nuoširdų ryšį su kūrėju, o ne bandymą atkartoti kitų sėkmę.
– Kaip atskirti norą tobulėti nuo perfekcionizmo, kuris tampa pasiteisinimu net nepradėti?
– Manau, skirtumas yra labai didelis. Kai nori tobulėti, pirmiausia padarai, o tada kitą kartą tą patį padarai dar geriau, atsižvelgęs į tai, ką išmokai.
O kai tai yra perfekcionizmas, tu nepadarai net pirmo žingsnio, nes visada atsiras prie ko prikibti. Taip jis galiausiai tave sustabdo ir tu tiesiog neišleidi savo kūrybos į viešumą.
Noras tobulėti leidžia suklysti, pasimokyti iš klaidų ir kitą kartą padaryti geriau.
– Tu pati savo socialinių tinklų bumą patyrei per pandemiją, kai tiesiog pradėjai dalintis savo kasdienybe. Kaip manai, jei tada būtum kūrusi turinį galvodama: „Turiu atrodyti tobula influencerė“, ar būtum pasiekusi tą patį? O gal žmonės kaip tik būtų pajutę nenuoširdumą?
– Taip, manau, kad žmonės labai jaučia nenuoširdumą per ekraną ir vertina autentiškumą. Būtent mano turinys pandemijos metu, kai jis buvo pats nenuslifuočiausias, netobulas ir tiesmukas, sulaukdavo pačių nuoširdžiausių reakcijų.
Manau, kad žmonės yra išsiilgę tikrumo, o ne suvaidintos realybės, nes visi suprantame, kad tobulai negyvena nė vienas. Kai žmogus rodo tik idealų gyvenimą, natūraliai norisi ieškoti, prie ko prikibti.
O kai kūrėjas parodo save tokį, koks yra iš tikrųjų, ryšys su auditorija tampa daug šiltesnis ir tikresnis.
– Kiek iš tiesų įmanoma atsiriboti nuo skaičių? Ar būna, kad įdedi daug darbo ir širdies į turinį, o kai jis nesulaukia tokio dėmesio, kokio tikėjaisi, tai vis tiek kažkiek paveikia?
– Man taip tikrai būna. Kartais įdedu daug širdies į turinį, kuris man pačiai labai patinka, ir žinau, kad jis greičiausiai nesurinks daug peržiūrų. O kartais paprastesnis, mažiau apgalvotas turinys sulaukia daug didesnio dėmesio.
Stengiuosi per daug nesureikšminti skaičių, nes tada labai lengva uždaryti savo kūrybą į rėmus ir pradėti kurti tik tai, kas, tavo manymu, „paeis“. O juk žmonės tave seka dėl tavo autentiškumo ir originalių idėjų.
Kai turi visiškai naują idėją, vienintelis būdas sužinoti, ar ji pasiteisins, yra tiesiog surizikuoti ir ją įgyvendinti. Be to, socialiniuose tinkluose daug lemia ir algoritmai – kartais turinys iš pradžių nesulaukia dėmesio, o po mėnesio netikėtai tampa viral. Todėl stengiuosi, kad skaičiai nediktuotų to, ką kuriu.
– Ar yra kažkas, dėl ko šiandien gailiesi ne todėl, kad pabandei ir nepavyko, o todėl, kad net nepabandei?
– Kai buvau paauglė, pirmą kartą išgirdau frazę: „Geriau gailėtis, kad pabandei, negu kad nepabandei.“ Nuo tada kažkaip sau pažadėjau, kad bandysiu viską, net jei atrodys, jog tai visiška nesąmonė.
Tikrai buvo dalykų, apie kuriuos galvojau: „Čia turbūt bus nesąmonė“, bet kartu žinojau, kad labiau gailėsiuosi nepabandžiusi. Dėl to ir bandydavau. Aišku, į visokių nesąmonių esu įsivėlusi, bet galiausiai labai džiaugiuosi, kad neturiu dėl ko gailėtis.
Man atrodo, kad net ir bloga patirtis duoda pamoką, o nepabandęs negauni nieko. Todėl šiandien labiau gailėčiausi to, ko taip ir neišdrįsau padaryti.
– Jei dabar šį interviu skaitytų žmogus, kuris jau metus ar dvejus svajoja pradėti kurti – fotografuoti, filmuoti, rašyti ar dalintis turiniu socialiniuose tinkluose – bet vis dar nedrįsta, nes bijo suklysti ar būti išjuoktas, ką jam pasakytum?
– Pasakyčiau: nepradėk. Nebandyk. Ir stebėk, kaip žmonės, kurie galbūt už tave yra mažiau talentingi, bet tiesiog drąsesni, išdrįsta, pasiekia savo tikslus, o tu dėl to labai nerviniesi ir gailiesi.
Jeigu abejoji, tiesiog stebėk, kaip žmonės, kurie savimi patikėjo net neturėdami tiek talento, padaro tai už tave. O tau belieka sėdėti ir ant jų pykti.
Nes galiausiai yra tik du variantai: arba padarai tu, arba tai padaro kažkas kitas.
Autorė Dominyka Petravičiūtė
