Valstybės dienos nebūtina praleisti namuose su cepelinais ar šašlykais. Liepos 6-osios ilgasis savaitgalis gali tapti proga trumpam išvykti, o „Tautišką giesmę“ sugiedoti kitame Europos mieste. Iš Lietuvos oro uostų patogu pasiekti vietas, kur kelios dienos dovanoja istorijos, jūros, muzikos, gastronomijos ir vasariško miesto įspūdžių.
Roma – istorija, kurios niekada neužkloja dulkės
Italijos sostinė Roma – kryptis keliautojams, kurie liepos 6-osios ilgąjį savaitgalį nori trumpos kelionės per kelis tūkstančius metų. Į Romą iš Lietuvos patogiausia skristi iš Vilniaus oro uosto. Ne veltui šiemet vasaros sezonu „Ryanair“ padidino skrydžių iš Vilniaus į Italijos sostinę dažnį.
Pirmas ritualas Romoje turėtų būti labai paprastas – tiesiog išeiti pasivaikščioti be kruopščiai sudaryto plano. Istoriniame mieste net į trumpą atkarpą nuo viešbučio slenksčio iki kavinės gali įsiterpti aikštė, fontanas, bažnyčios kupolas ar paminklas, kuris kitur būtų pagrindinis kelionės objektas.
Vis dėlto pirmą kartą Romoje sunku atsispirti klasikiniam maršrutui: Koliziejus, Romos forumas ir Palatino kalva padeda greitai suvokti, kodėl šis miestas taip traukia žmones iš viso pasaulio. Liepos pradžioje geriausia čia ateiti anksti ryte arba vakarop, kai saulė švelnesnė, o akmuo ir šešėliai gražiausiai išryškina senosios Romos mastelį.
Didybe alsuoja ir Panteonas su aplinkinėmis aikštėmis. O smagiausia, kad iš Panteono pasukus į siaurą gatvelę, už kampo išdygsta maža ledainė, o dar po kelių minučių atsiduriate prie Navonos aikštės fontanų. Netoli Panteono verta padaryti saldžią pertrauką legendinėje „Giolitti“ ledainėje, kur ledai yra ne desertas, o vietinių ritualas. Svarbiausia Romoje – atsipalaiduoti ir leisti miestui pačiam vesti nuo vienos aikštės prie kitos.
Kelionės viduryje verta skirti laiko ir Trastevere rajonui, kur vakare Roma tampa gyvesnė, šiltesnė ir mažiau oficiali: siauros gatvelės, skalbiniai virš galvos, mažos aikštės ir vakarieniaujantys vietiniai sukuria tikrą vasaros miesto jausmą.
O jeigu norisi dvasinio ir meninio Romos svorio, vieną pusdienį verta paskirti Vatikanui. Šv. Petro bazilika, aikštė ir Vatikano muziejai gali būti intensyvi patirtis, todėl čia geriausia eiti pasiruošus, su iš anksto nusipirktais bilietais ir be noro viską pamatyti per greitai. Po aktyvios dienos Roma visada atsilygina maloniais paprastais dalykais: ledais, espresso prie baro, vakaro šviesa ant Tibro ir pasivaikščiojimu iki Trevi fontano, kai miestas po truputį vėsta.
Ar Gdanske Baltijos jūra – kitokia?
Gdanskas yra viena patogiausių krypčių ilgajam savaitgaliui, jei norisi ne tik pakeisti miestą, bet ir pajusti Baltijos jūros artumą. Iš Lietuvos į Gdanską patogiausia skristi iš Vilniaus oro uosto – šių metų gegužę „Wizz Air“ pradėjo tiesioginius reguliarius skrydžius tarp Vilniaus ir šio spalvingo Lenkijos miesto.
Gdansko spindesį pajusite, jeigu pradėsite kelionę nuo Aukso vartų iki Dlugi Targ aikštės, kur spalvingi namų fasadai, Neptūno fontanas ir miesto bokštai kuria vieną gražiausių Lenkijos miesto panoramų.
Miestas visada atrodo šventiškas, bet ne perdėtai išpuoštas: čia daug istorijos, daug jūrinės prekybos atminties ir daug vietų, kur norisi stabtelėti. Gidai rekomenduoja nueiti iki Motlavos krantinės, kur seni uosto kranai, laivai, restoranai ir vandens atspindžiai primena, kad šis miestas visada gyveno atsisukęs į jūrą.
Kita svarbi stotelė Gdanske – Europos solidarumo centras, pasakojantis apie „Solidarumo“ judėjimą ir pokyčius, kurie iš Lenkijos uostamiesčio aidu nuvilnijo per Europą. Šis muziejus skirtas tiems, kurie kelionėje nori ne tik gražių fasadų, bet ir turinio. Po jo verta grįžti į senamiestį lėtesniam vakarui ir pasėdėti kavinėje, paragauti žuvies patiekalų, pasivaikščioti Mariacka gatve, kurioje gintaro vitrinos, siauri laiptai ir akmenys po kojomis sukuria labai savitą nuotaiką.
Liepos pradžioje Gdanskas ypač tinka tiems, kurie nori miesto, pajūrio ir lengvo poilsio per vieną trumpą kelionę. Vieną dieną galima skirti senamiesčiui, muziejams ir krantinei, o kitą – tramvajumi ar traukiniu nuvykti į Sopotą: pasivaikščioti ilgu molu, pasėdėti paplūdimyje, pakvėpuoti pušimis ir jūra. Dar ramesnei pauzei tinka Oliwos parkas – žalias, tvarkingas ir pavėsingas miesto kampelis, kuriame malonu atsipalaiduoti, kai vasaros karščiai pernelyg nuvargina.
Kopenhaga atpalaiduos ir užlies džiazu
Kitas įspūdingas miestas prie vandens – Kopenhaga. Į Danijos sostinę iš Lietuvos itin patogu ir lengva nuskristi, išsirinkus bet kurį oro uostą – Vilniaus, Kauno ar Palangos. Sklandų susisiekimą užtikrina SAS ir „Ryanair“ oro bendrovės.
Kelionę po Kopenhagą verta pradėti nuo Nyhavn – spalvingos krantinės su laivais, kavinėmis ir fasadais, kuriuos atpažįsta net tie, kurie Danijoje dar nėra buvę. Turistinė vieta, bet ne veltui, nes čia miestas ypač ryškiai parodo savo vasarišką veidą, o vanduo, dviračiai ir ramus praeivių tempas padeda greitai įsijungti į danišką ritmą.
Iš Nyhavn galima leistis į pasiplaukiojimą kanalais – tai vienas paprasčiausių būdų per trumpą laiką pamatyti Kopenhagą iš gražiausios pusės.
Ramybę gali pakeisti adrenalino bangelės Tivoli soduose, kur veikia istorinis pramogų parkas. Miesto centre esantis Tivoli vakare tampa atrakcionų, šviesų, muzikos, restoranų ir šeimų pasivaikščiojimų vieta. Liepos pradžioje tai ypač gera erdvė keliaujantiems su vaikais arba tiems, kurie nori lengvesnio, šventiško vakaro be sudėtingo planavimo. Kopenhaga apskritai yra itin patogi judėti – iki daugelio vietų lengvai nusigausite dviračiu, viešuoju transportu ar pėsčiomis, todėl per kelias dienas galima pamatyti daug, bet nepavargti nuo miesto.
Galiausiai liepos 6-osios savaitgalį Kopenhaga turi stiprų muzikinį argumentą – liepos 3–12 d. mieste vyks „Copenhagen Jazz Festival“. Festivalio metu džiazas skamba ne tik salėse, bet ir gatvėse, aikštėse, klubuose bei neįprastose miesto erdvėse. Renginys kasmet pritraukia daugiau kaip 250 tūkst. žmonių ir laikomas vienu didžiausių tokio tipo džiazo renginių Europoje.
Talino papuošalai – ne vien „Michelin“ žvaigždės
Talinas ilgąjį vasaros savaitgalį siūlo nesukti galvos – tiesiog atvykti gurmaniškos vakarienės ir kitokios gastronominės patirties. Iš Lietuvos į Estijos sostinę patogiausia skristi iš Vilniaus oro uosto – tiesioginius skrydžius maršrutu Vilnius–Talinas siūlo „airBaltic“ ir „Wizz Air“, o kelionė ore trunka kiek mažiau nei valandą.
Pažintį su Talinu verta pradėti nuo senamiesčio – Rotušės aikštės, Toompea kalvos ir apžvalgos aikštelių, nuo kurių atsiveria raudonų stogų, bokštų ir jūros vaizdas.
Miestas lietuviams atrodo artimas, bet kartu turi visai kitokį šiaurietišką charakterį: akmeninės gatvės, gynybinės sienos, bokštai ir ramus tempas čia dera su šiuolaikinėmis kavinėmis, galerijomis ir restoranais. Pačioje Rotušės aikštėje verta atkreipti dėmesį į Raeapteek – Talino rotušės vaistinę, laikomą seniausia Europoje vis dar tose pačiose patalpose veikiančia vaistine. Ji miesto dokumentuose pirmą kartą paminėta dar 1422 metais. Šis objektas primena, kad Taline istorija kartais slepiasi ne tik bokštuose, bet ir vis dar veikiančiose kasdienėse vietose.
Pastaraisiais metais Estijos sostinė tapo viena ryškiausių gastronominių krypčių regione. Šių metų „Michelin“ gidas Estijoje rekomenduoja 43 restoranus. Net 34 iš šių restoranų yra Taline, todėl Estijos sostinę atranda vis daugiau gastronomijos turistų.
Tyrinėjant skonius, verta keliauti į Rotermann kvartalą, Noblessner uosto rajoną arba Telliskivi kūrybinį miestelį. Buvusios industrinės miesto erdvės virto restoranais, kavinėmis, galerijomis ir dizaino parduotuvėmis, o šefų dėka vakarienė yra svarbiausia kelionės dalis. Estai moka derinti vietinius produktus su šiuolaikine virtuve – žuvį, miško uogas, raugintas daržoves, grūdus, žoleles ir aiškų, švarų šiaurietišką skonį. Taline verta iš anksto pasidomėti restoranais ir rezervuoti stalą, ypač jei keliaujama savaitgalį.
Dar viena gera stotelė – Balti Jaam turgus prie geležinkelio stoties – mažiau pretenzinga vieta. Turguje galima pirkti užkandžių, ragauti vietinio maisto, stebėti žmones ir iš senamiesčio turistinio ritmo persikelti į gyvą miesto virtuvę. Po turgaus smagu pasukti į Kalamaja rajoną – medinių namų, mažų kavinių ir ramesnių gatvių pusę, kur Talinas atrodo ypač jaukus.
Iš aukštybių žvelgiantis Edinburgas – draugiškas
Didžiausias pavojus Edinburge – įsimylėti škotišką charakterį, kurį suformavo akmens uolos, šiurkšti vilna, atšiaurūs vėjai, gausus paveldas ir gyvos istorijos su humoro pamušalu.
Iš Lietuvos į Edinburgą patogiausia skristi iš Kauno oro uosto – maršrutu Kaunas–Edinburgas skraidina „Ryanair“.
Pažintį su Škotija pradėkite nuo Edinburgo pilies ir Royal Mile gatvės. Pilis stovi ant vulkaninės uolos ir iškart paaiškina, kodėl Škotijos sostinė atrodo taip dramatiškai. Nuo jos leidžiantis žemyn Royal Mile gatve atsiveria senoji miesto širdis: akmeniniai namai, siauri skersgatviai, bažnyčių bokštai, suvenyrų krautuvės, gatvės muzikantai ir visur juntamas pasakojimas apie karalius, rašytojus, karius ir miesto legendas. Šį maršrutą Edinburge verta nueiti neskubant – nuo pilies iki Holyrood rūmų.
Įdomu tai, kad Edinburgo senamiestis kadaise augo ne į plotį, o į aukštį. Miestas buvo suspaustas gynybinių sienų, todėl Royal Mile rajone pradėti statyti daugiaaukščiai akmeniniai namai, kai kurie jų – net 12 aukštų. Todėl Edinburgo gyventojai mėgsta priminti, kad aukštuminių pastatų miestas susikūrė anksčiau negu šiuolaikiniai dangoraižiai. Edinburge vertikalus gyvenimas atsirado dėl ankštos, tankios ir labai gyvos viduramžių miesto kasdienybės.
Kita svarbi stotelė – Škotijos nacionalinis muziejus, kuriame istorijų yra daugiau negu vietiniame bare. Muziejaus gidai ir ekspozicijos pasakoja apie šalies raidą mokslo, meno, dizaino srityse, atskleidžia gamtos paslapčių ir pasaulio įdomybių. Ši vieta ypač tinka keliaujantiems su vaikais, nes yra daug erdvių, kuriose galima ne tik žiūrėti, bet ir tyrinėti. Po muziejaus verta pasukti į Greyfriars Kirkyard kapines ir aplinkines gatveles – ši miesto dalis siejama su legendomis, rašytojų maršrutais ir niūresne, bet labai autentiška atmosfera.
Norintys linksmybių turėtų žinoti, kad miestas jau turi stiprią scenos, muzikos, teatro ir pasirodymų tradiciją. Taigi, vakare verta pasidairyti koncertų, mažų teatrų ar gyvos muzikos vietų – Edinburge kiekvienas vakaras turi savo melodiją ir dainą. Tad giedodami „Tautišką giesmę“ miesto centre nieko pernelyg nenustebinsite. Bet galite sužavėti vietinius ir pritraukti draugišką pritariamąjį vokalą.
Galiausiai, liepos pradžioje Edinburgo apylinkės pakeri gamtos vaizdais. Jeigu oras palankus, verta kopti į Arturo sostą – užgesusio ugnikalnio kalvą Holyrood parke. Nuo viršaus atsiveria vieni gražiausių miesto vaizdų: pilis, senamiestis, jūra tolumoje ir žalias Škotijos reljefas aplink.
