„Masters of the Universe“ pagaliau sugrįžo į ekranus – beveik keturis dešimtmečius po 1987-ųjų filmo, kuriame He-Maną vaidino Dolphas Lundgrenas. Šį kartą legendinį herojų įkūnija Nicholas Galitzine, Skeletoru tapo Jaredas Leto, o spalvingą Eternijos pasaulį į didįjį ekraną perkėlė „Bumblebee“ režisierius Travisas Knightas. Filmas kino teatruose pasirodė birželio 5-ąją, o nuo liepos pabaigos jį galima žiūrėti ir „Prime Video“.
Ir panašu, kad naujasis He-Manas sukėlė būtent tokią reakciją, kokios galima tikėtis iš kultinės devintojo dešimtmečio franšizės atgaivinimo. Vieni kritikai filmą vadina pernelyg ilgu, prikimštu juokelių ir nostalgijos, kiti giria jo spalvingumą, nuotykinę dvasią ir gebėjimą nežiūrėti į save pernelyg rimtai. Žiūrovai kol kas nusiteikę gerokai palankiau nei dalis profesionalių kritikų.
He-Manas sugrįžo, tačiau istorijos centre – princas Adomas
Filmas prasideda ne nuo nepalaužiamo herojaus, pasiruošusio iškelti kardą ir gelbėti pasaulį.
Nicholaso Galitzine’o vaidinamas princas Adomas nuo Eternijos buvo atskirtas 15 metų. Galios kardui vėl atsiradus jo gyvenime, Adomas sugrįžta į gimtąjį pasaulį ir pamato, kad Eterniją valdo Skeletoras. Norėdamas išgelbėti savo šeimą ir karalystę, jis turi susivienyti su Teela bei Duncan’u, dar žinomu kaip Man-At-Arms, ir pagaliau priimti savo likimą – tapti He-Manu.
Ir būtent Adomas, o ne jau „paruoštas“ superherojus, yra viena įdomesnių filmo idėjų.
Istorija bando parodyti, kad tapti galingiausiu žmogumi visatoje neužtenka vien gauti stebuklingą kardą. Adomas turi susigrąžinti ryšį su praeitimi, suprasti, kam iš tiesų priklauso, ir nuspręsti, ką darys su jam suteikta galia.
Tai gana klasikinė herojaus kilmės istorija, tačiau He-Mano pasaulyje ji veikia stebėtinai natūraliai.
Nicholas Galitzine’as – visai kitoks He-Manas
Didelis klausimas prieš filmo premjerą buvo paprastas: ar Nicholas Galitzine’as, labiau pažįstamas iš romantinių filmų „The Idea of You“ ir „Red, White & Royal Blue“, įtikins kaip vienas raumeningiausių popkultūros herojų?
Aktorius vaidmeniui ruošėsi itin intensyviai – treniravosi kelis mėnesius ir, pasak jo paties, fizinės transformacijos metu suvartodavo iki 5000 kalorijų per dieną. Tačiau pats Galitzine’as pabrėžė norėjęs parodyti ne tik He-Mano fizinę galią, bet ir Adomo pažeidžiamumą.
Tai ir yra viena svarbiausių naujosios versijos krypčių. Adomas čia nėra žmogus, kuris nuo pirmos scenos žino, ką daryti. Jam reikia užaugti iki He-Mano. Ir dėl to jo transformacija turi daugiau svorio nei paprastas kostiumo pakeitimas.
Jaredas Leto kaip Skeletoras tikrai nelieka nepastebėtas
Jeigu He-Manas yra šios istorijos herojus, Skeletoras – personažas, kuris į ekraną įneša daugiausia chaoso. Jaredas Leto jį vaidina ryškiai, teatrališkai ir nė nebandydamas paversti subtiliu piktadariu.
Toks pasirinkimas „Masters of the Universe“ pasauliui netgi labai tinka. Skeletoras juk niekada nebuvo santūrus blogietis – jo išvaizda, manieros ir valdžios troškimas nuo pat pradžių buvo sąmoningai perdėti.
Ir apskritai ši visata nėra ta vieta, kurioje reikėtų ieškoti realizmo. Čia greta egzistuoja stebuklingi kardai, futuristinės technologijos, fantastinės būtybės, milžiniški kariai ir kaukolės veidą turintis piktadarys. Visa tai veikia būtent todėl, kad filmas nebijo savo spalvingumo ir keistumo.
Todėl Leto Skeletoras gali būti vienas tų personažų, kurie vienus žiūrovus linksmins, kitus erzins, bet abejingų greičiausiai paliks nedaug. Ir šiuo atveju tai veikiau privalumas nei trūkumas.
Eternija pagaliau gauna didelį šiuolaikinį ekraną
Viena didžiausių 1987 metų „Masters of the Universe“ filmo problemų buvo ta, kad nemaža istorijos dalis vyko Žemėje, o He-Mano pasauliui nepavyko parodyti viso jo masto.
2026-ųjų versija turi visai kitas technologines galimybes.
Eternija čia tampa spalvingu fantastikos ir mokslinės fantastikos mišiniu, kuriame greta egzistuoja magija, pažangios technologijos, keisti padarai ir milžiniški mūšiai.
Tačiau filmas turi vieną problemą – jis labai ilgas
„Masters of the Universe“ trunka 2 valandas ir 20 minučių.
Ir būtent trukmė bei tempas tapo viena dažniausių kritikos priežasčių. Kai kurie recenzentai filmui priekaištavo dėl užsitęsusios istorijos, per didelio juokelių kiekio ir ne visada tolygaus balanso tarp nuoširdžios fantastikos bei saviironijos. „Associated Press“, „The Guardian“ ir „Variety“ buvo tarp leidinių, naująją ekranizaciją įvertinusių gana skeptiškai.
Kiti kritikai filmą priėmė gerokai šilčiau ir gyrė jo energiją, humorą bei meilę originaliai medžiagai.
Toks nuomonių išsiskyrimas šiam filmui net savotiškai tinka: tai sąmoningai spalvingas, triukšmingas ir nostalgiškas nuotykis, kuris tikrai nebandys patikti kiekvienam.
Žiūrovams He-Manas patiko labiau nei kritikams
Bene įdomiausia „Masters of the Universe“ istorijos dalis prasideda jau už kino ekrano ribų. Kritikų ir žiūrovų nuomonės apie filmą išsiskyrė gana ryškiai: „Rotten Tomatoes“ kritikų įvertinimas siekia 67 proc., o patvirtintų žiūrovų – 86 proc. „Metacritic“ vartotojai filmui skiria 7,1 balo iš 10.
Toks skirtumas daug pasako apie tai, kam šis filmas veikia geriausiai. Kritikai dažniau kabinėjosi prie tempo, humoro ir gana tiesmuko nostalgijos naudojimo, tačiau žiūrovams, regis, kur kas svarbiau buvo visai kas kita – ar filmas smagus, ar He-Mano pasaulis atpažįstamas ir ar po seanso lieka noras dar pabūti Eternijoje.
Šiuo požiūriu „Masters of the Universe“ savo užduotį atlieka gana aiškiai. Tai nėra filmas, bandantis iš naujo apibrėžti fantastikos žanrą ar apsimesti rimtesniu, nei yra. Jis renkasi spalvingą nuotykį, didelius personažus, humorą, kovas ir nemažą dozę nostalgijos.
Ir būtent čia gali slypėti jo patrauklumas. Jei į kino teatrą einama tikintis rafinuotos fantastinės dramos, kai kurie sprendimai gali erzinti. Tačiau jei norisi energingo, lengvai pašėlusio nuotykio apie He-Maną ir Skeletorą, filmas kur kas lengviau pataiko į tikslą.
Panašu, kad nemaža dalis žiūrovų būtent to ir laukė – ne tobulo „Masters of the Universe“, o tokio, kuris nebijo būti garsus ir spalvingas.
Ar filmas skirtas tik tiems, kurie augo su He-Manu?
Tikrai ne. Nostalgija čia yra malonus papildomas sluoksnis, bet ne bilietas į Eterniją.
Tie, kurie vaikystėje žiūrėjo animacinį serialą ar turėjo He-Mano figūrėles, žinoma, atpažins daugiau nuorodų, personažų ir detalių. Tačiau naujasis filmas nepalieka naujokų už durų – pagrindinė istorija pasakojama taip, kad ją būtų galima sekti ir visiškai nesusipažinus su ankstesnėmis „Masters of the Universe“ versijomis.
Adomas grįžta į pasaulį, nuo kurio buvo atskirtas, susiduria su Skeletoro valdoma Eternija ir turi suprasti, kokį vaidmenį pats joje užima. To visiškai pakanka, kad įsitrauktum į istoriją, o senosios nuorodos labiau veikia kaip dovana ištikimiausiems gerbėjams, o ne būtinos žinios prieš seansą.
Prie filmo patrauklumo prisideda ir stiprus aktorių ansamblis. Šalia Nicholaso Galitzine’o ir Jaredo Leto pasirodo Camila Mendes kaip Teela, Idrisas Elba kaip Man-At-Arms, Alison Brie kaip Evil-Lyn bei Morena Baccarin kaip Sorceress. Tad net ir neturint jokio emocinio ryšio su He-Manu čia yra pakankamai pažįstamų veidų ir spalvingų personažų, kad Eternijos pasaulis greitai taptų suprantamas.
Tai ar „Masters of the Universe“ verta žiūrėti?
Viskas priklauso nuo to, ko iš jo tikiesi.
Jeigu nori niūrios, filosofiškos fantastikos ar filmo, kuris kiekvieną savo idėją vertintų labai rimtai, „Masters of the Universe“ greičiausiai nebus tas pasirinkimas. Šis filmas eina visai kitu keliu: jis renkasi spalvas, humorą, didelius mūšius, teatrališkus personažus ir nostalgiją pasauliui, kuriame stebuklingas kardas bei Skeletoras niekam neatrodo pernelyg daug.
Ir būtent tada jis veikia geriausiai.
Naujasis He-Manas nepretenduoja perrašyti fantastinio kino taisyklių. Jo stiprybė paprastesnė – filmas leidžia kelioms valandoms pabėgti į pasaulį, kuris yra garsus, keistas, spalvingas ir visiškai nesigėdija toks būti.
Gal todėl žiūrovų reakcija ir pasirodė šiltesnė nei dalies kritikų. Kartais iš vasaros fantastinio nuotykio norisi ne kino revoliucijos, o tiesiog gero reginio, charizmatiškų veikėjų ir jausmo, kad buvo smagu.
„Masters of the Universe“ būtent tai ir siūlo. O tiems, kuriems frazė „By the power of Grayskull!“ iškart sukelia šypseną, sprendimas turbūt dar paprastesnis.
