Pomidorai – viena mėgstamiausių daržovių lietuvių daržuose. Juos sodina beveik visi: šiltnamyje, ant palangės, lauke prie namų. Gražios, raudonos, saldžios uogos (taip, pomidoras – uoga!) atrodo tarsi savaime suprantamas dalykas: pasodini daigą, palaistai, patręši – ir jau krepšys pilnas.
Tačiau realybėje dažnai būna kitaip:
– krūmai dideli, lapuoti, bet vaisių mažai;
– pomidorai serga, dėmėti, skilinėja;
– kiekvienais metais derlius vis silpnesnis, nors atrodo, kad darai viską „kaip visada“.
Dažniausiai problema – ne laistymas ir ne trąšos. Didžioji ir labai dažna klaida – pomidorai metai iš metų sodinami toje pačioje vietoje.
Viena klaida, kuri žlugdo derlių: jokios sėjomainos
Pomidorai – jautrūs dirvos nuovargiui ir ligoms. Kai juos nuolat sodini toje pačioje vietoje, vyksta keli dalykai:
- Dirva „užsikrečia“ pomidorų ligomis
Šaknų aplinkoje dauginasi grybelių sporos, bakterijos, kenkėjai, kurie minta būtent bulviniais (pomidorais, bulvėmis, paprikomis, baklažanais). Kuo dažniau tame pačiame plote auga tie patys augalai, tuo daugiau ligų „susikaupia“. - Dirva nualinama, „išsiurbtos“ tam tikros maisto medžiagos
Pomidorai turi gana specifinius poreikius kalio, fosforo, kalcio, magnio atžvilgiu. Augdami jie sunaudoja būtent tuos elementus. Jei kasmet sodini juos ten pat, dirva tiesiog „pavargsta“ – net ir tręšiant, pusiausvyra dažnai nebepasikoreguoja. - Silpnesni augalai = mažiau atsparūs viskam
Nualintoje, ligų pilnoje dirvoje pomidorai būna silpnesni, lėčiau auga, labiau serga. Tada jau nepadeda nei „stebuklingi“ purškalai, nei trąšos – pažeista pati bazė: žemė.
Iš šalies atrodo: „Šiemet pomidorai kažkokie prasti. Gal veislė ne ta? Gal trąšos blogos?“ O tikroji priežastis – kelis metus iš eilės pomidorai auginami toje pačioje vietoje be sėjomainos.
Kiek laiko pomidorams reikia „poilsio“?
Tai vienas svarbiausių klausimų.
Pomidorų į tą pačią vietą nereikėtų sodinti bent 3–4 metus.
Tai reiškia, kad jei 2025 m. šiltnamyje ar lysvėje auginai pomidorus, kitais metais ten geriau sodinti:
- salotas, ridikėlius, špinatus;
- agurkus, moliūgus, cukinijas (jei dirva tam tinkama);
- kopūstus, brokolius, žiedinius kopūstus;
- burokėlius, morkas, petražoles;
- žirnius, pupeles (jos dar ir dirvą pagerina).
O pomidorus reikėtų „perkelti“ į kitą šiltnamio pusę, lauko lysvę ar naują vietą.
Bet mano daržas mažas – kur juos kilnoti?
Čia prasideda praktiškas žaidimas, bet išeičių tikrai yra.
1. Dalink šiltnamį zonomis
Jei turi vieną šiltnamį, jį galima „mintyse“ padalinti į 2–3 zonas:
- Pirmais metais pomidorai – kairėje pusėje,
- kitais – dešinėje,
- trečiais – viduryje,
- tuo tarpu kitose zonose auga agurkai, salotos, žalumynai ar kitos kultūros.
Taip bent jau pasiekiama dalinė sėjomaina – dirva neapkraunama tais pačiais augalais kasmet toje pačioje vietoje.
2. Naudok lauko lysves kaip „pomidorų rotaciją“
Jei šiltnamyje kasmet auginai pomidorus, kitais metais dalį jų gali perkelti į lauką:
- ant saulėtos sienos,
- į pakeltas lysves,
- prie pietinės namo pusės, apsaugotos nuo vėjo.
Taip šiltnamis gali pailsėti nuo pomidorų ligų, o tu išbandysi ir laukinių pomidorų auginimą.
3. Mobilūs vazonai ir dėžės
Jei vietos labai nedaug, puikus variantas – pomidorai dideliuose vazonuose, kibiruose, medinėse dėžėse.
- Kasmet gali tiesiog pakeisti žemę ar perkelti vazonus į kitą kiemo vietą;
- ligos ir kenkėjai mažiau „kaupiasi“ vienoj vietoj;
- lengviau kontroliuoti drėgmę ir trąšas.
Kokių priešsodžių pomidorai „nemėgsta“?
Jei nori gero derliaus, mažiau ligų ir tvirtesnių krūmų, pomidorų nesodink po:
- bulvių;
- paprikų;
- baklažanų;
- kitų pomidorų (t. y. toje pačioje vietoje).
Visi šie augalai priklauso bulvinių (Solanaceae) šeimai ir kenčia nuo panašių ligų: fitoftoros, įvairių dėmėtligės formų, šaknų puvinių. Jei metai iš metų sukiesi su tais pačiais augalais tame pačiame lopinėlyje – ligos tik stiprėja.
Geriausi priešsodžiai pomidorams:
- ankštinės (žirniai, pupos);
- lapinės daržovės (salotos, špinatai, rukola);
- šakninės (morkos, burokėliai, pastarnokai);
- kopūstai ir kitos kryžmažiedės.
Ar trąšos gali „pataisyti“ sėjomainos nebuvimą?
Deja, ne.
Taip, trąšos gali laikinai:
- pastiprinti augalus,
- padidinti lapų masę,
- vizualiai „pagražinti“ krūmus.
Bet jei dirvoje knibžda ligų sukėlėjų ir kenkėjų, jei ji nualinta būtent pomidorų mėgstamų elementų – trąšomis tik maskuoji problemą.
Rezultatas:
- krūmai atrodo stiprūs, bet
- vaisių mažai, jie deformuoti, dėmėti, dažnai pūva,
- derlius vis tiek nuvilia.
Trąšos – priedas. Pagrindas – sveika, pailsėjusi dirva ir sėjomaina.
Ką daryti, jei jau padarei šią klaidą?
Jei pomidorus metų metus auginai toje pačioje vietoje ir šiandien skaitai, atpažįsti save – dar ne tragedija, bet metas keisti įpročius.
- Kitą sezoną pomidorus perkelk į kitą vietą
Nors daliai žmonių tai atrodo „nepatogu“, nauda bus akivaizdi per kelis sezonus. - Seną vietą „reabilituok“
Toje žemėje kitais metais sodink:- ankštinius (jie praturtina dirvą azotu),
- žalumynus,
- šakniavaisius.
Taip dirva pamažu atsigaus.
- Papildomai – gerink dirvą
- įterpk komposto, gerai perpuvusio mėšlo;
- naudok mulčią;
- pasėk sideratų (garstyčių, facelijų ir pan.), kurie gerina struktūrą ir sumažina ligų plitimą.
Pomidorų sodinimo klaidos
Pomidorų sodinimo klaidos prasideda dar prieš pačią sodinimo dieną. Daugelis daigus užsiaugina ant palangės ir atrodo – gražūs, vešlūs, bet… visiškai nepratę prie lauko sąlygų. Neišgrūdinti pomidorai pasodinti į šiltnamį ar lauką dažnai patiria šoką: lapai pabąla, augalai kuriam laikui sustabdo augimą, tampa jautresni ligoms. Todėl bent 7–10 dienų prieš sodinant daigus reikia pratinti prie vėsesnės temperatūros, vėjo, net tiesioginės saulės – iš pradžių po valandą, vėliau vis ilginant laiką.
Kita klasika – netinkamas sodinimo metas ir dirva. Pomidorai nemėgsta šalto, šlapio grunto. Jei sodini juos, kai žemė dar neįšilusi, šaknys nustoja aktyviai dirbti, augalas skursta, o visa vasara būna „atsilikęs“ nuo stipresnių kaimynų. Taip pat klaida sodinti į sunkų, nepurų molingą dirvožemį – šaknims trūksta oro, užsistovi vanduo, greičiau puola puviniai. Idealus variantas – purus, organika praturtintas, bet nepertręštas gruntas.
Labai dažna klaida – per tankus sodinimas. Iš pradžių, kai daigai maži, atrodo, kad vietos daug ir „tilps daugiau“. Tačiau pomidorai greitai išauga į didelius krūmus, tad per tankiai pasodinti augalai blogiau vėdinasi, lapai ilgiau būna drėgni ir tai tiesus kelias į ligas, ypač fitoftorą. Be to, tankiai augantys krūmai tarpusavyje konkuruoja dėl šviesos ir maisto medžiagų – vaisiai būna smulkesni, lėčiau noksta.
Dar viena klaidų grupė – sodinimo gylis ir daigo būklė. Per sekliai pasodinti pomidorai lengvai išvirsta, šaknys būna paviršiuje ir greitai perdžiūsta. Per giliai pasodinti, ypač į šaltą žemę, ilgai „sėdi vietoje“, kol apsipranta. Idealus variantas – sodinti šiek tiek giliau nei augo vazonėlyje, kad dalis stiebo būtų po žeme ir formuotų papildomas šaknis, bet ne taip giliai, kad daigas atsidurtų šaltoje grunto zonoje. Ir, žinoma, sodinti reikėtų tik tvirtus, neperaugusius daigus – labai ištįsę, ploni stiebai rodo, kad augalui jau trūko šviesos ir jis bus silpnesnis.
Galiausiai – sėjomainos nepaisymas, apie kurią jau kalbėjome. Pomidorų sodinimas kasmet į tą pačią vietą – didžiulė klaida, nes dirvoje kaupiasi tų pačių ligų sukėlėjai ir kenkėjai. Net ir gražiai atrodantys krūmai ilgainiui duoda vis prastesnį derlių. Kad pomidorai būtų sveiki ir derlingi, svarbu juos „keliauti“ – kas kelis metus keisti vietą, rotuoti su kitomis daržovėmis ir leisti dirvai pailsėti.
