Paskambinti į kirpyklą, užsiregistruoti pas gydytoją ar rezervuoti staliuką restorane – atrodytų, paprasčiausi kasdieniai reikalai. Tačiau vieniems tokie skambučiai neužtrunka nė minutės, o kiti prieš surinkdami numerį mintyse kelis kartus pakartoja, ką sakys, ir slapčia tikisi, kad niekas neatsilieps. Jei yra galimybė parašyti žinutę ar užpildyti registracijos formą internetu, pasirinkimas dažnai būna akivaizdus.
Bet kodėl pokalbis su nepažįstamu žmogumi kartais atrodo toks sudėtingas? Ar tiesiog pripratome prie patogesnių bendravimo būdų, ar pamažu prarandame gebėjimą spontaniškai kalbėtis?
Kai beveik viską galima padaryti nepratarus nė žodžio
Dar visai neseniai, norint užsirašyti pas kirpėją, užsisakyti maisto ar rezervuoti staliuką restorane, dažnai tekdavo susirasti telefono numerį interneto svetainėje, skelbime ar lankstinuke ir tiesiog paskambinti. Šiandien tam užtenka kelių paspaudimų. Grožio procedūras rezervuojame specialiose programėlėse, maistą užsisakome internetu, o pas gydytoją galime registruotis per elektronines sistemas. Kartais per visą dieną galime sutvarkyti daugybę reikalų nė karto tiesiogiai nepasikalbėję su kitu žmogumi.
Ir kodėl gi ne? Taip greičiau, patogiau, nereikia laukti, kol kas nors atsilieps, ar derinti savo laiko prie įstaigos darbo valandų. Vis dėlto kyla klausimas, ar kartu su šiuo patogumu neprarandame progų praktikuoti vieno labai paprasto dalyko – kalbėti be išankstinio pasiruošimo.
Juk skambinant nepažįstamam žmogui negali iš anksto žinoti, ką jis atsakys. Galbūt paprašys patikslinti informaciją, pasiūlys kitą laiką ar užduos klausimą, kuriam nebuvai pasiruošęs. Teks reaguoti čia ir dabar, kartais pasimesti, ne iš karto rasti tinkamus žodžius ar net pasakyti kokią nors nesąmonę.
O žinutė tokių problemų beveik nekelia. Gali ją parašyti, perskaityti penkis kartus, ištrinti, perrašyti ir tik tada išsiųsti. Jei labai nori, gali net paprašyti „ChatGPT“ suformuluoti mandagesnį ar profesionalesnį variantą. Kitaip tariant, rašydami turime galimybę kontroliuoti ne tik tai, ką pasakome, bet ir kaip atrodome kito žmogaus akyse.
Kuo rizikuojame vengdami pokalbių?
Kai vis dažniau vengiame pokalbių telefonu su nepažįstamaisiais, ilgainiui net įprastas skambutis gali pradėti kelti įtampą. Problema atsiranda tada, kai skambučių vengiame ne dėl patogumo, o dėl baimės pasakyti ką nors ne taip. Kuo rečiau susiduriame su tokiomis situacijomis, tuo sunkiau gali būti jose jaustis užtikrintai. O juk gyvenime ne visada galėsime pasirinkti žinutę vietoj pokalbio – gebėjimas greitai reaguoti, užduoti klausimus ir susikalbėti su nepažįstamaisiais praverčia tiek darbe, tiek kasdienybėje.
Bet juk niekas nesitiki idealiai surežisuoto pokalbio. Pasimesti, susipainioti mintyse ar pasakyti kokį pro šalį šautą sakinį yra visiškai žmogiška – ir vargu ar žmogus kitame laido gale dėl to mus pasmerks.
Žinoma, jei mieliau rašai žinutes, nieko blogo. Ne visi mėgsta kalbėtis telefonu, ir tikrai neprivalo. Tačiau svarbu, kad tai būtų sąmoningas pasirinkimas, o ne būdas išvengti nemalonaus jausmo. Net jei dažniausiai bendraujame raštu, gebėjimą kalbėtis spontaniškai vis tiek verta lavinti. Juk jei kasdienybėje retai tenka kalbėtis su nepažįstamaisiais, ilgainiui tokiose situacijose galime pasimesti, sunkiau rasti žodžius ar tiesiog nebežinoti, kaip pradėti pokalbį.
Praktikuokis kalbėti
Šios problemos sprendimas labai paprastas – praktika. Technologijos palengvina gyvenimą, ir nėra jokios priežasties tuo nesinaudoti. Tvarkyti kasdienius reikalus internetu yra visiškai normalu. Tačiau jei pastebime, kad prieš paprastą skambutį dešimt minučių repetuojame, ką sakysime, galbūt verta kartais sąmoningai pasirinkti mažiau patogų variantą.
Kodėl turėčiau daryti tai, kas man nepatinka? Na, išėjimas iš komforto zonos gali padėti įveikti šią baimę ir lavinti spontaniško kalbėjimo įgūdžius, kurie praverčia ne tik kasdienybėje, bet ir darbe ar naujose pažintyse. Pradėti galima nuo smulkmenų. Užuot rašę į grožio saloną, paskambinkime. Jei reikia pasitikslinti informaciją, užuot ieškoję atsakymo penkiose skirtingose interneto svetainėse, tiesiog paklauskime. Ir svarbiausia – pokalbiai neturi būti tobuli. Tiesą sakant, dažniausiai tokie ir nebūna, ypač kai užsitęsia ar pasisuka netikėta linkme. Tačiau kuo daugiau praktikuojamės, tuo natūraliau ir sklandžiau jie vyksta.
Kartais pernelyg sureikšminame tai, ką apie mus pagalvos kiti. Atrodo, kad žmogus kitame laido gale tik ir laukia progos pastebėti mūsų klaidą, pasijuokti ar palaikyti mus neišmanėliais. Tačiau verta savęs paklausti: o kaip patys reaguotume, jei mums paskambinęs žmogus susipainiotų, pamirštų klausimą ar netyčia pasakytų ką nors ne taip? Greičiausiai tiesiog palauktume, kol jis suras tinkamus žodžius, ir po penkių minučių apie tai jau būtume pamiršę.
Gal ir skamba kaip menka problema, bet technologijoms vis daugiau darant už mus, verta nepamiršti, ką vis dar turėtume mokėti patys. Net jei tai tik paprastas pokalbis.
