Dar visai neseniai atrodė savaime suprantama, kad po atsisveikinimo kapinėse artimieji, giminės ir bičiuliai susės prie bendro gedulingų pietų stalo. Tačiau laidotuvių papročiai keičiasi – dalis šeimų renkasi pietų visai nerengti, apsiriboja nedideliu artimiausiųjų susibūrimu arba svečius pakviečia tik puodelio kavos.
Tikslių oficialių duomenų, kiek Lietuvos šeimų atsisako gedulingų pietų, nėra. Vis dėlto apie trumpėjančias laidotuves, dažniau pasirenkamą kremavimą ir asmeniškesnes atsisveikinimo formas vis dažniau kalba laidojimo paslaugų atstovai.
Ar tai reiškia, kad žmonės tapo mažiau pagarbūs mirusiesiems? Nebūtinai. Dažniausiai keičiasi ne pagarba, o jos išraiškos būdas.
Kodėl anksčiau gedulingi pietūs buvo tokie svarbūs?
Bendras valgymas po laidotuvių ilgą laiką atliko kelias reikšmingas funkcijas. Prie stalo susirinkę žmonės prisimindavo mirusįjį, dalydavosi istorijomis, palaikydavo jo šeimą ir tarsi kartu užbaigdavo atsisveikinimo ritualą.
Tai buvo ypač svarbu mažesnėse bendruomenėse, kur laidotuvėse dažnai dalyvaudavo didelė dalis kaimo ar miestelio gyventojų. Žmonės į laidotuves atvykdavo iš toli, todėl po ilgos ceremonijos juos pakviesti pavalgyti buvo laikoma svetingumo ir padėkos ženklu.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodoma, kad gedulingi pietūs po laidotuvių ir mirties metinių Lietuvoje ypač paplito XX amžiaus pabaigoje. Tačiau šiandien šeimų gyvenimo būdas, tarpusavio ryšiai ir požiūris į atsisveikinimą gerokai pasikeitė.
1. Laidotuvės šeimoms tampa per didele finansine našta
Viena dažniausiai minimų priežasčių – išlaidos. Šarvojimo salė, karstas arba urna, kremavimas, transportas, gėlės, kapo vietos paruošimas ir kitos paslaugos šeimai gali kainuoti nemažai. Gedulingi pietūs kelioms dešimtims žmonių bendrą sumą dar labiau padidina.
Didelėje giminėje svečių skaičius gali greitai išaugti. Šeima jaučia pareigą pakviesti ne tik artimiausius žmones, bet ir tolimesnius giminaičius, kaimynus, buvusius bendradarbius ar kitus laidotuvėse dalyvavusius asmenis.
Todėl kai kurios šeimos nusprendžia, kad svarbiau lėšas skirti pačiam atsisveikinimui, kapavietės sutvarkymui ar mirusiojo valios įgyvendinimui, o ne didelėms vaišėms.
2. Po laidotuvių artimiesiems reikia ne šventės, o ramybės
Laidotuvių organizavimas dažnai tenka žmonėms, kurie tuo pat metu patiria stiprų emocinį sukrėtimą. Per kelias dienas reikia priimti daugybę sprendimų, susisiekti su artimaisiais, derinti ceremoniją ir pasirūpinti praktiniais klausimais.
Po atsisveikinimo kapinėse gedintys šeimos nariai neretai būna visiškai išsekę. Tačiau atvykus į restoraną ar kitą pietų vietą jiems vis tiek tenka bendrauti su svečiais, priimti užuojautas, rūpintis susodinimu ir atsisveikinti su kiekvienu išvykstančiu žmogumi.
Dalis šeimų nebenori jausti pareigos priiminėti svečius tuo metu, kai labiausiai norisi grįžti namo, pabūti tyloje ar išsiverkti artimiausių žmonių rate.
3. Laidotuvės tapo trumpesnės ir uždaresnės
Anksčiau mirusysis namuose ar šarvojimo salėje galėjo būti šarvojamas kelias dienas. Šiandien vis dažniau pasirenkamas trumpesnis atsisveikinimas, urna arba nedidelė ceremonija tik šeimos nariams.
Keičiasi ir pats laidotuvių pobūdis. Vietoj didelio viešo susibūrimo žmonės renkasi privačią ceremoniją, kurioje dalyvauja tik artimiausi šeimos nariai ir keli velionio draugai.
Trumpėjant atsisveikinimui, natūraliai mažėja ir poreikis organizuoti didelius gedulingus pietus. Kartais po ceremonijos artimiausi žmonės tiesiog susirenka mirusiojo namuose arba ramioje kavinėje.
/ Shutterstock
4. Giminės gyvena skirtinguose miestuose ir užsienyje
Šiandien šeimos neretai yra išsibarsčiusios po skirtingus Lietuvos miestus ar kitas šalis. Žmonės į laidotuves atvyksta trumpam, o po ceremonijos turi skubėti į oro uostą, grįžti į darbą ar įveikti ilgą kelią namo.
Dėl to tradiciniai kelių valandų gedulingi pietūs ne visiems yra patogūs. Kai kurios šeimos nusprendžia bendro stalo atsisakyti, kad svečiai galėtų išvykti iš karto po laidotuvių.
Tai ypač aktualu darbo dienomis rengiamose ceremonijose, kai daugelis dalyvių turi ribotą laiką.
5. Žmonės nebenori rengti pietų vien dėl aplinkinių nuomonės
Ilgą laiką gedulingi pietūs buvo laikomi beveik privaloma laidotuvių dalimi. Šeimos juos rengdavo ne visada todėl, kad pačios to norėjo, bet ir baimindamosi giminių ar kaimynų vertinimo.
„Ką žmonės pasakys?“ – toks klausimas paveikdavo ne vieną laidotuvių sprendimą.
Šiandien vis daugiau žmonių drąsiau atsisako papročių, kurie jiems atrodo nebeprasmingi. Jie renkasi ne tai, ko tikisi aplinkiniai, o tai, kas atitinka šeimos poreikius, mirusiojo gyvenimo būdą ir jo išsakytus pageidavimus.
6. Gedulingi pietūs nėra religinė prievolė
Kai kurie žmonės mano, kad bendras stalas yra būtina krikščioniškų laidotuvių dalis. Tačiau oficialiuose katalikų laidotuvių aprašuose svarbiausiomis apeigomis laikomos maldos šarvojimo vietoje, Eucharistija arba kitos pamaldos bažnyčioje ir atsisveikinimas prie kapo. Gedulingi pietūs tarp privalomų religinių apeigų neminimi.
Tai pirmiausia kultūrinis ir šeimos paprotys. Todėl jo atsisakymas savaime nereiškia nei tikėjimo, nei pagarbos mirusiajam stokos.
Šeima gali prasmingai pagerbti žmogų malda, jautria ceremonija, prisiminimų pasidalijimu, mėgstama velionio muzika ar nedidele labdaros iniciatyva.
7. Ne visiems priimtina gedulo metu sėsti prie gausiai nukrauto stalo
Tradiciniai gedulingi pietūs kai kuriose šeimose ilgainiui tapo gana didelėmis vaišėmis. Užsakoma kelių patiekalų vakarienė, alkoholiniai gėrimai, desertai ir gausus maisto kiekis.
Daliai žmonių toks formatas atrodo per daug nutolęs nuo pagrindinės susibūrimo prasmės – ramaus mirusiojo prisiminimo. Ypač nejauku gali būti tuomet, kai gedulingi pietūs užsitęsia, pokalbiai tampa triukšmingi, o atsisveikinimas ima priminti įprastą giminės susitikimą.
Todėl vietoj ilgų pietų pasirenkama kuklesnė forma: kava, arbata, nedideli užkandžiai arba trumpas pasibuvimas su pačiais artimiausiais žmonėmis.
Kuo šeimos pakeičia tradicinius gedulingus pietus?
Visiškai atsisakyti bendro susibūrimo ryžtasi ne visi. Dažnai keičiamas tik jo formatas.
Po laidotuvių gali būti surengiamas nedidelis artimųjų susitikimas namuose, užsakomas atskiras stalas kavinėje ar pasiūloma kavos ir lengvų užkandžių šalia šarvojimo vietos. Kai kurios šeimos susirenka vėliau, kai nurimsta pirmosios emocijos ir galima ramiau pasidalyti prisiminimais.
Kiti žmonės velionio atminimui nusprendžia paaukoti labdaros organizacijai, gyvūnų prieglaudai, ligoninei ar kitai jam buvusiai svarbiai veiklai. Kartais laidotuvių dalyvių prašoma vietoj gėlių prisidėti prie tokios iniciatyvos.
Ar pietų atsisakymas rodo nepagarbą?
Pagarbos mirusiajam nelemia vaišių dydis, patiekalų skaičius ar į restoraną pakviestų žmonių gausa. Kur kas svarbiau, ar atsisveikinimas buvo nuoširdus ir ar šeima turėjo galimybę gedėti jai tinkamiausiu būdu.
Vienai šeimai bendras stalas gali būti labai reikalingas. Susėdę žmonės pajunta bendrystę, išgirsta nežinotų istorijų apie mirusįjį ir gauna emocinį palaikymą.
Kitai šeimai tokie pietūs gali tapti papildoma finansine, organizacine ir emocine našta. Abu pasirinkimai yra suprantami.
Tradicija ne išnyksta, o keičia formą
Gedulingi pietūs greičiausiai visiškai neišnyks. Daugelyje šeimų jie ir toliau išliks svarbia atsisveikinimo dalimi, padedančia pabūti kartu ir pagerbti mirusįjį.
Tačiau didelį ir formalų pobūvį vis dažniau pakeičia mažesni, asmeniškesni susitikimai. Žmonės mažiau vadovaujasi taisykle „taip visada buvo daroma“ ir dažniau klausia, ko iš tikrųjų reikia jų šeimai.
Keičiasi ne noras prisiminti mirusį žmogų. Keičiasi tik būdas, kuriuo tai darome. Kartais nuoširdus pokalbis prie arbatos puodelio gali būti prasmingesnis už dideles vaišes, surengtas vien iš pareigos.
