Jei prieš dešimtmetį vienas didžiausių košmarų internete buvo gauti piktą komentarą po savo nuotrauka, šiandien, atrodo, vis labiau bijome būti pamatytos gyvai ir neatitikti įvaizdžio, kurį pačios susikūrėme socialiniuose tinkluose.
Pažvelk į senas savo nuotraukas. Tikriausiai rasi daugybę visiškai netobulų kadrų: save prastame vakarėlio apšvietime su raudonų akių efektu, valgančią picą vidury nakties, susivėlusią, užsimerkusią, bet greičiausiai – beprotiškai laimingą. Tos nuotraukos galbūt niekada nebūtų patekusios į tavo Instagram‘ą, tačiau jose liko tikras gyvenimas.
Šiandien viena asmenukė gali pereiti visą atrankos procesą: iš penkiasdešimties beveik identiškų kadrų išsirenkame geriausią, pakoreguojame apšvietimą, paslepiame spuogelį, išlyginame odą, o kartais pakeičiame ir tai, ko realybėje pakeisti negalėtume. Tik tada nuotrauka gauna leidimą būti pamatyta kitų.
Tai kur dingo mūsų „bjaurios“, bet pačios nuoširdžiausios nuotraukos?
Nuo nekalto filtro iki netikrų prisiminimų
Kadaise nuotraukų redagavimas dažniausiai apsiribodavo paprastu juodai baltu ar sepijos filtru. Vėliau atėjo „Snapchat“ era su šuniukų ausytėmis ir kitais filtrais, o po truputį technologijos išmoko ne tik papuošti mūsų veidus, bet ir juos „patobulinti“. Lygesnė oda, baltesni dantys, didesnės akys – tai, kam anksčiau būtų reikėję profesionalaus nuotraukų redagavimo, šiandien kiekviena galime padaryti telefone per kelias sekundes.
Dabar galime nueiti dar toliau. Keliais paspaudimais įmanoma pakeisti šukuoseną, įdegti, paploninti liemenį ar net užsidėti šypseną, kurios originalioje nuotraukoje apskritai nebuvo. Ir vis dėlto kyla klausimas – kur yra riba tarp nuotraukos pagražinimo ir visiškai naujos jos versijos sukūrimo? Juk šiandien redaguojame ne tik save. Iš fono pašaliname nepažįstamus žmones, nereikalingus daiktus, o kartais ir viską, kas tiesiog gadina tobulą kadrą. Atrodo nekaltai – kam nuotraukoje reikalingas tas atsitiktinis turistas? Tačiau kuo daugiau detalių ištriname, pakeičiame ar sukuriame iš naujo, tuo labiau tolstame nuo akimirkos, kuri iš tikrųjų įvyko. Kuriuo momentu nustojame gražinti nuotrauką ir pradedame redaguoti savo pačių prisiminimus?
Ar dar mokame būti negražios?
„Facetune“ atėmė iš mūsų patį geriausią dalyką – gebėjimą tiesiog kvailioti nuotraukose ir dalintis nesuvaidintu džiaugsmu. Šiandien vos pamačius ne patį gražiausią kadrą, pirmas instinktas rėkia: „Trink!“ Mūsų telefonų galerijose pamažu nebelieka vietos tikram gyvenimui, nes saugoti norime tik tas nuotraukas, kurios galėtų atsidurti Instagram‘e.
O kas nutinka, kai įvyksta didžioji socialinių tinklų tragedija – draugė įkelia bendrą nuotrauką? Ji joje atrodo tobulai, o tavo nosis – kreiva, matosi dantys, kurių nemėgsti, tušas šiek tiek pasitrynęs. Prasideda tikra nacionalinio lygio krizė, kuri greitai perauga į derybas, grasinimus ir maldavimus: „Būk žmogus, išimk arba bent uždėk filtrą ant mano veido!“
Mes taip paniškai bijome pasirodyti paprastos, juokingos ar nepasiruošusios, kad kartais atrodo – geriau jokios nuotraukos negu netobula. Pamirštame, kad nuotraukos pirmiausia turėtų saugoti prisiminimus, o ne tarnauti kaip kruopščiai prižiūrimas asmeninis prekės ženklas. Juk po kelių dešimtmečių, žiūrėdamos į senas savo nuotraukas, greičiausiai negalvosime apie šiek tiek išsitepusį sijoną ar ne vietoje nukritusią plaukų sruogą. Greičiau žiūrėsime į save ir stebėsimės: „Oho, kokia aš buvau graži.“

Retušuota nuotrauka tampa didžiausia konkurente
Paradoksalu, bet kuo tobuliau atrodome ekrane, tuo sunkiau gali būti priimti savo tikrąjį atvaizdą. Kai kasdien telefone žiūri į pagerintą savo versiją, smegenys pamažu pradeda ją laikyti nauja norma. Ir tada nueini į vonią, pažvelgi į veidrodį, o ten – spuogeliai, inkštirai, patamsėję paakiai ir, pasirodo, natūraliai išryškinto veido kontūro irgi nėra. Gali griebtis makiažo ir bandyti atkartoti tai, ką prieš kelias minutes padarei vienu mygtuko paspaudimu. O gali susitaikyti su daug paprastesne tiesa – visi tie dalykai, kuriuos laikai savo trūkumais, dažniausiai tėra visiškai normalios žmogaus savybės.
Piktnaudžiaujant retušavimu, mūsų atskaitos taškas pamažu persikelia į skaitmeninę erdvę. Pradedame pykti ant savo paakių, nes po sunkios savaitės atrodome neišsimiegojusios, ant kūno – nes jame matyti strijos, o liemuo, mūsų akimis, vis dar galėtų būti plonesnis. Galbūt kartais verta retušavimo programėlėms suteikti laisvadienį? Realiame gyvenime žmonės mus įsimyli ir su mumis bendrauja ne todėl, kad primename Bellą Hadid. Jie įsimyli mūsų juoką, veido išraiškas, keistenybes ir tas mažas smulkmenas, kurių jokia retušavimo programėlė negali sukurti ar atkartoti.
Jokia programėlė neužtušuos tavo savivertės
Būkime atviros – noras kardinaliai pakeisti tai, kaip atrodome, atsiranda ne todėl, kad „App Store“ yra tam tinkama programėlė, ir ne todėl, kad „nu, visi juk taip daro“. Didžiausi ir žiauriausi savo kritikai dažniausiai esame mes patys. Juk kuo daugiau trūkumų savyje ieškome, tuo lengviau atsiranda noras juos paslėpti, sumažinti ar visai ištrinti.
Bet pamirškime tas baimes, kad vaikinas ar tavo situationship pamatys tave gyvai ir nusivils, jog neatitinki savo nuotraukų profilyje. Tai tik dalis daug didesnės problemos. Kodėl paauglės ir suaugusios moterys jaučia tą nenumaldomą norą žūtbūt įtikti ir patikti tūkstančiams nepažįstamų sekėjų ekrane? Galbūt todėl, kad pirmiausia pačioms sunku pateisinti savo susikurtus lūkesčius. Ir būtent nuo šio santykio su savimi derėtų pradėti.
Yra viena nuostabi mintis: mūsų kūnai ir veidai yra mūsų tėvų, senelių, prosenelių ir proprosenelių meilės istorijų rezultatas. Šimtmečius žmonės įsimylėdavo vienas kitą, žavėdavosi vienas kito veidais ir bruožais, o visas šis ilgas kelias atvedė prie to, kad šiandien esi tu. Tavo akys, nosies linkis ar šypsena yra dešimčių prieš tave gyvenusių žmonių istorijų tęsinys. Tad kas, po velnių, galėtų būti blogai su tavimi? Bruožai, kuriuos šiandien bandai ištrinti vienu piršto paspaudimu, kažkada galėjo būti būtent tie, kuriuos kažkas kitame žmoguje mylėjo labiausiai. Ir galbūt tai, ką šiandien savyje bandai pataisyti, niekada ir nebuvo „sugedę“.
Straipsnio autorė: Dominyka Petravičiūtė






