Savo meilės istorija dalinasi panele.lt skaitytoja Indrė. O ji tikrai verta filmo scenarijaus!
Mano meilės istorija prasidėjo 2012 m. lapkričio pabaigoje. Tuo metu studijavau magistrantūros pirmame kurse, dirbau aukle. Po darbo draugė su vyru mane vežė į autobusų stotį (esu iš Marijampolės, Kaune gyvenau ir studijavau 5 metus), nes norėjau grįžti pas mamą namo, kitos dienos rytą turėjome svarbių reikalų. Bevežant mane į stotį patekome į nemažą avariją ir teko likti Kaune. Grįžau namo vėlai, po avarijos skaudėjo nugarą, tačiau turėjau nemažai daiktų parvežti į Marijampolę ir nesinorėjo vėl ankstyvą rytą vykti į stotį. Nusprendžiau paieškoti „Facebook“, ar yra koks beprotis, kuris šeštadienį 7 ryto važiuotų į Marijampolę.
Nesitikėjau, bet tokį „beprotį“ radau. Tiesą sakant, radau du. Vienas važiavo 7 ryto, kitas – 8. Nusprendžiau, jog važiuosiu su gražesniu. Pažiūrėjau abiejų vaikinų „Facebook“ nuotraukas, vienas buvo įtartinas, studijavo psichologiją, ilgaplaukis, ne kažką... Kitas studijavo sporto universitete (pliusas!) ir buvo labai raumeningas, kas man visada patiko. Taigi, parašiau jam, nesulaukus atsakymo parašiau ir SMS žinutę ir jau kitos dienos ankstyvų vėsų rytą jis atvažiavo manęs pasiimti. Tiesa, jam paimti mane buvo visai ne pakeliui, tiesiog jis tuo metu dirbo apsaugininku ir nemiegojęs naktį važiuodavo į Marijampolę, tai sugalvojo pasiimt keleivį, kad neužmigtų važiuojant. Jis pasirodė visai mielas ir dailus.
Aš, aišku, pliurpiau neužsičiaupdama visą kelią, o jis manęs klausėsi. Grįžom į Marijampolę, sakėm, galėsim vėl kada kartu važiuoti. Pirmadienį buvau Kaune, su draugėmis ruošėm Kalėdinei universiteto eglutei dekoracijas ir gavau jo žinutę, ar norėčiau eiti su juo į pasimatymą. Aš pasimatymų nekenčiau! Buvau gal kartą ir žiauriai nepatiko, daugiau nėjau, nes galvojau, kad tai – laiko švaistymas. Aišku, jam parašiau, kad gal eisim, kai būsiu laisva, nors net nesiruošiau niekur eiti. Tada draugės mane užsipuolė, kad aš visada taip maustau vaikinus, prižadu eiti ir neinu. Norėjau joms įrodyt, kad taip nėra, tai susilažinom, kad į pasimatymą nueisiu. Aišku, nenorėjau pralošti, todėl parašiau, kad einam rytoj (nors buvo antradienis), neketinau laukt savaitgalio ir gadint jo einant į pasimatymą. Taigi, kitą dieną ruošiausi į pasimatymą, bandžiau prisimint jo ūgį, nes aš dėviu aukštakulnius, draugei sakiau jei jis bus žemesnis už mane iškart sakysiu „kitas“.
Jis atvažiavo manęs pasiimti, nuvažiavom į senamiesčio restoraną, daug kalbėjomės (šį kart kalbėjo ir jis) buvo smagu, o geriausia dalis, kad jis nebuvo žemesnis. Taigi, parveža jis mane namo ir galvoju, tai ką, dabar bus ta nesmagioji dalis. Ką daryt po pasimatymo? Apsikabint, pasibučiuot į žandą, ar į lūpas, ar, kaip su drauge juokavom, reikia apsimesti, jog raktai iškrito, pasilenkti pasiimti ir sprukti namo? Jam sustabdžius automobilį pabučiavau prie pat lūpų ir išlipau. Gavau iškart jo žinutę, kad jis to nesitikėjo ir jam patiko. Galvojau, o gal nereikėjo bučiuot, aš nevaikštau į pasimatymus, ką žinau, kas madoj – bučiuot ar ne?!
Pradėjom susirašinėti, toliau ėjome į pasimatymus, o 2012 12 12 jis man pasiūlė draugaut argumentuodamas, kad taip jam bus lengviau atsimint datą ir nepamirš parnešti gėlių. Maniau, kad greitai viskas, bet kažkaip atsisakyt irgi nenorėjau… Galvojau, jog nieko neprarasiu, taip prasidėjo mūsų draugystė. Kuo daugiau laiko bėgo, tuo labiau vienas kitam ėmėme patikti. Po 7 mėnesių apsigyvenome kartu, dabar jau daugiau nei pusantrų metų esame kartu, planuojam bendrą ateitį.
Esame labai skirtingi, todėl papildom vienas kitą, tačiau turim bendras vertybes ir tikslus, tad esame tvirta pora. Neįsivaizduoju, jog galėčiau gyventi be jo. Mano meilė net „pasufleravo“ ir mano magistrinio darbo temą, pasirinkau tirti laimingų porų pažinčių istorijas. Išklausiau daugiau nei šimtą pačių įvairiausių pažinčių istorijų: nuo beprotiškai juokingų iki dramatiškai nelaimingų. Supratau, jog svarbiausia yra nebijoti surizikuoti, nes kažko pabaiga visada yra naujo pradžia.Ir kai surandi kažką tikro, ką verta branginti, niekados nereikia nustoti stengtis, tada ir gyvenimas bus daug gražesnis.
Manai, kad tavo meilės istorija labiau verta dėmesio? Siųsk ją [-[3]-] ir įrodyk, kad tavo meilei nėra lygių!
