Draugė nuolat verkšlena dėl grubaus vaikino elgesio. Pažįstama pakenčia namuose fizinį smurtą. Tu užmezgi artimus ryšius su narkomanu ir t.t. Toks užburtas ratas pažįstamas daugeliui. Šiame straipsnyje pabandysiu trumpai aptarti gal jau visiems puikiai žinomą faktą, kodėl mes įsimylime „blogiukus/-es“.
Tai kas gi traukia prie tų „blogiukų“?
Auksinė taisyklė yra tokia, blogus santykius nutraukti yra tuo sunkiau, kuo juose daugiau yra užslėptų vaikystėje patirtos kovos elementų. Kai įsimylime blogiukus/-es, mes mėginame įveikti visas senas baimes, pyktį, nusivylimą ir skausmą, kurį patyrėme vaikystėje.
Tai – „geležiniai pasąmoniniai saitai“, nepaisant skausmo, begalinės kančios, nuolatinio nerimo, netikrumo ir nesaugumo – mes mylime, nors mus ir išnaudoja materialiai, seksualiai, smerkia, ignoruoja, muša ir kt.
Palikti vaikiną/merginą, kurį/-ią mylime, yra labai sunku. Vaikinas/mergina nedrįsta išsiskirti dėl vaikystėje patirtos vienatvės baimės. Tuo metu įsivaizduojama, kad išsiskyrus su mylimu žmogumi – viskas dūžta ir nieko nebelieka iš mūsų pačių asmenybių – tik skausmas.
Mes norime laimėti meilę ir ją bandome išlaikyti, aukodami save, savo interesus. Gavę neturėtą palaikymą, pvz., mumis susižavėjo toks žavus/-i vaikinas/mergina, mes tiesiog sudieviname mylimą žmogų ir visas jo klaidas prisiimame sau.
Pvz., „Tai aš kalta, kad jis supyko, kad vakarienė neskani. Kitą kartą dar labiau pasistengsiu“. Bet prisiimdamas/-a visą kaltę, taip nuolat ir kankinsi, kaltinsi save dėl visko ir visada. Tačiau tik ta vidinė įtampa, kaltė, nerimas, nesaugumas, ilgesys, tikėjimas, kad kitas/-a tikrai pasikeis, jeigu tik jį/ją dar labiau mylėsi – kompensuoja tą vidinę tuštumą, kuri likusi nuo vaikystės. Mums reikia tos neįsisąmonintos kančios.
Kai mūsų gyvenime pasirodo vaikinas/mergina, kuris/-i rūpinasi mūsų gerove, mūsų laime, ramybe, jis/ji dažnai mūsų nedomina. Jeigu manote, kad tokių vyrų/moterų nėra – patikėkite, kad jų tikrai yra. Tiesiog mes galime jų nepastebėti. Taigi, kodėl nepastebime nuoširdžius santykius kuriančių žmonių?
Mes kiekvienas galime paminėti tokius asmenis. Juos galime apibūdinti – „Toks/-ia mielas/-a, iš tiesų rūpinasi manimi ir t.t., bet … kažkaip jis/ji manęs nejaudino.
Nors buvimas su tokiu žmogumi gali būti malonus ir raminantis, tačiau mus pradeda erzinti ta ramybė, saugumas – mums reikia įtampos, kančių, pakilimų ir nukritimų. Aišku, visuose santykiuose būna visko, tačiau visgi jausdami priklausomybę – mylėdami per stipriai – mes nepajėgiame atskirti, kas yra blogai ir kas negerai.
Žmonės, kurių kiti vengtų kaip grėsmingų, negerų ar kenksmingų, mūsų neatstumia, nes mes nesugebame realiai ir tausodami save jų vertinti. Nepasitikėdami savo jausmais, mes tiesiog įsitraukiame į didžiausius pavojus, dramas, gyvenimo sunkumus – iššūkius, kurių kiti, turintys daugiau pusiausvyros, natūraliai vengtų. Dauguma dalykų mes kartojame, kuo gyvenome augdami.
Jeigu mums vaikystėje trūko dėmesio ir meilės, mes ir manysime, kad mes patys kalti to negaudami. Jeigu matėme vaikystėje smurtą, ginčus, tylą, alkoholio sukeltą triukšmą, seksualinę prievartą ir kt., tai vaikino/merginos smurtą, tylą, alkoholizmą, seksualinį prievartavimą priimsime kaip normalų dalyką.
Kai pasirenki santykius su „blogiuku/-e“ pagalvok, kuris čia iš tikro blogas ir kuriam visgi yra blogiau? Nesistenk būti pasaulio gelbėtoju/-a – būk paprasčiausiai žmogumi, su savais privalumais ir trūkumais, bet svarbiausia savais norais, kurių negalima atidėti kitai dienai.
Neverta laukti ir tikėtis, kad „blogiukas/-ė“ pasikeis, jeigu tu dar truputį labiau pasistengtum. Keistis gali tik tu ir tik tu. Linkiu sėkmės nepasimesti savo vaikystės slaptuosiuose koridoriuose.
Pasistenk priimti jos duotą patyrimą ir jį suprasti bei atsisakyti žalingo įpročio rinktis kentėjimą ir aukojimąsi dėl kito.
Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė-Kazielienė
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
