Artėjant šv. Valentino dienai, kai parduotuvių vitrinos nusidažo raudona spalva, aplink mirga širdelės, visi dovanoja atvirutes, labai norisi kažką mylėti ir švęsti meilės šventę su gausybe kitų įsimylėjusių porų. Deja, meilės diena tapo vartojimo įkaite. Juk mylėti reikia nuolat, kiekvieną dieną, o ne tik vasario 14-tąją.
Tačiau ta diena visgi turi prasmę. Ji leidžia atidžiau pažvelgti į savo meilę. Ar ji vis dar tvirta, tikra. Meilės diena suteikia progą pagalvoti, ar meilei skiriame pakankamai laiko, ar neiškeitėme jos į mokslus, darbus, ar nepamiršome skleisti meilės mylimam žmogui.
Šiame straipsnyje trumpai pakartosiu, matyt, visiems gerai žinomas tiesas. Tiesas apie tai, kaip sukurti neblėstančią meilę.
Gyvenkime čia ir dabar. Neatidėkite ateičiai švelnumo, dėmesio, bučinių – tai turime tik šią akimirką. Ji duota tik viena. Būkite kartu, o ne mąstykite apie reikalus. Juk mąstydami nepastebite šalia esančio žmogaus, nors ir esate kartu.
Mylėkime ne žodžiais, o veiksmais. Mūsų elgesys turi kalbėti garsiau nei lūpos, kartoti burtažodį: „Aš Tave myliu“. Kas iš to, jeigu sakysi, kad myli, o kasdien skaudinsi savo mylimą žmogų.
Atvirumas Būkime atviri. Kalbėkime apie save. Jeigu mums kas nepatinka – neužsipulkime vienas kito. Juk galima paprastai pasakyti: „Aš tave taip myliu ir man skaudu, kai tu kartais ignoruoji mano skambučius…“, o ne kaltinti – „tu nenori su manimi kalbėti. Tai gal tada skiriamės? Gal kitą susiradai?“.
Kalbėti apie savo troškimus privalome, nes nei tu, nei tavo mylimas žmogus neskaito minčių. Kartais mes nusimename vien dėl to, kad kažkas neišpildė svajonių, bet juk svajonės tu net nebandei įvardinti žodžiais. Pabandyk būti atviras/a.
Priimkime kitą tokį, koks jis/ji yra. Tai gal sunkiausia. Mes tokie skirtingi. Visi su savais trūkumais, tačiau tuo ir žavūs. Juk vienodumas būtų nuobodus. Nebandykite keisti mylimojo – geriau keiskite savo požiūrį arba save. Jam/jai nebūtina visuomet su tavimi sutikti – tu tiesiog gerbk jo/jos asmenybę, unikalumą.
Nepamirškime gražių žodžių. Gyvename kartais labai įtemptą gyvenimą – mokslas, darbas ir kt. Tik su mylimu žmogumi galime būti tokie, kokie esame, nuoširdūs. Sakykite gražius žodžius, girkite viens kitą, palaikykite viens kitą – tai stiprina meilę ir kaip balzamas gydo nuo dienos rutinos pavargusią sielą, vėl įkvepia pasitikėti savimi, nuplauna nesėkmių dulkes, pakelia sparnus, neleidžia sustoti, nugrimzti į savigraužą, depresiją, neviltį ir kt.
Išklausykime viens kitą. Išklausykite ir girdėkite mylimą žmogų. Aktyvus klausymąsis – tai gebėjimas nepertraukti, nevertinti, nepatarinėti, mokėjimas pažvelgti į situaciją mylimo žmogaus akimis.
Žavėkime ir stebinkime viens kitą. Kiekvieną dieną nebūtina daryti staigmenų, bet teikite malonias staigmenas ne tik per šv. Valentino dieną. Aišku, labai svarbu mokėti žavėtis smulkmenomis. Priimkite visas dovanas su džiaugsmu. Gal tu kažko kito norėjai, tačiau juk tai mylimo žmogaus pastanga, apsidžiauk. Nevertinkite, o priimkite tai, ką gaunate… Žiūrėkite į viską vaiko akimis. Nevertinkite, nelyginkite su kažkuo, ką kažkur kažkada matėte. Dėkokite net už tai, kad jis/ji yra. Tiesiog yra.
Nesisavinkime viens kito. Mylėti kitą žmogų ir jo nepririšti prie savęs – tai gal net menas. Kartais mes taip siekiame būti mylimi, nuolat būti su mylimu žmogumi, kad tai anksčiau ar vėliau tiesiog „uždusina“ meilę, nes mes – asmenybės, mes turime plėsti akiratį, tobulėti. Juk tu ir jis/ji turite savo draugus, savo tėvus ir kt. Taip pat turite ir daug bendro – meilę, tačiau ji negali užslopinti visa kito.
Neprievartaukime viens kito. Visomis prasmėmis, bet paminėsiu tik vieną. Girdėkite, kai mylimas žmogus sako „taip“ ar „ne“ ir atminkite, kad tai iš tikrųjų yra „taip“ ar „ne“.
Pavyzdžiui, vaikinas nenori eiti į kiną, o tu labai labai nori. Jis tau pasako: „ne“. Tu zyzi ir zyzi. Galop jūs išeinate į kiną ir ką… Jam filmas nepatiks. Santykiai subjursta, nes jis viską darė nenorėdamas… Gal čia reikėtų pasakyti elementarią tiesą – elkis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi.
Mokėkime atleisti ir atsiprašyti. Mes netobuli ir kartais net nenorėdami, dar gerai viens kito nepažindami, galime įskaudinti mylimą žmogų. Todėl labai svarbu mokėti atleisti. Tai nėra lengva. Bet tik tai išlaisvina mus nuo pykčio ir neapykantos, kas anksčiau ar vėliau sugriauna gražiai statytus meilės rūmus. Taip pat svarbu pripažinti savo ribotumą ir klaidas bei sugebėti atsiprašyti. Jūsų meilė turi kurti laimę, o ne būti kovos ringu, kuriame įrodinėjama, kuris stipresnis, kuris teisesnis, kuris geresnis.
Šiltos ir romantiškos šv. Valentino dienos jums, mielieji.
Mylėkite viens kitą kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką.
Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė – Kazielienė
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
