KLAUSIMAS: turiu šiokią tokią problemėlę. Man 15 metų ir man labai sunku susigaudyti savo jausmuose. Situacija tokia: neseniai susipažinau su vaikinu, kuriam kritau į akį. Jis man irgi patiko. Ten, kur susipažinome, kartu praleidome nemažai laiko.
Vaikinas gyvena už 200 km nuo mano gyvenamosios vietos, bet tai mums – jokia problema. Juk yra internetas ir telefonas. Na, kurį laiką susirašinėjome, bet jaučiu, kad jausmai ėmė blėsti.
Dabar, kai tikrai žinau, kad aš jam patinku, mane apėmė abejonės – aš visai nenoriu būti su juo. Nežinau, kodėl anksčiau jis man patiko, gal mane tik užvaldė noras jaustis mylima, nes niekada to nesu jautusi.
Aš jaučiuosi nepasiruošusi santykiams.
Ko klausyti: širdies, kuri nori būti su juo, nes prisimenu kaip buvo gera kartu, ar proto, kuris nenori įsipareigoti?
ATSAKYMAS: ne kiekvienas žmogus moka ir gali susigaudyti savo jausmuose visose gyvenimo situacijose. Visiems žmonėms yra buvę gyvenimo laikotarpių ir įvykių, kai būdavo ypač sunku save suprasti ir teisingai pasielgti.
Savo emocijų ir išgyvenimų pažinimas žmoguje vyksta nuo gimimo iki mirties. Kai tau 15, šis laikotarpis ypač sudėtingas, nes jausmų daug, jie prieštaringi, jie tave drasko.
Tai laikas, kai ne tu valdai savo jausmus, o jie tave užvaldo. Tada pasidaro nejauku ir nesaugu.
Negali savęs prognozuoti. Šiandien, atrodo, kad tai meilė, o rytoj – jau tikriausia neapykanta, šiandien – džiaugsmas, o po dienos – nepaaiškinamas liūdesys ar nuobodulys. Savijauta, turiu pasakyti, ne iš lengvųjų.
Aš įsivaizduoju, kad nuvykai švenčių ar atostogų proga už dviejų šimtų kilometrų ir ten tavęs laukė kalėdinis siurprizas – susipažinai su mielu vaikinu. Maža to, paaiškėjo, kad tu jam labai patinki.
Tau norėjosi to nuostabaus jausmo, kuris „veža” kaip uraganas. Ir tau vaikinas patiko. Jūs smagiai bendravote, juokavote, žodžiu, tai buvo tikrai šaunus laikas.
Bet atsitiko nenumatytas dalykas – jis pasakė, kad jis tave myli, tu turi priklausyti jam, būti jo mergina. Nieko nepadarysi – vaikinas taip jaučiasi. Tik gal jis jaučia dar ne meilę, o įsimylėjimą.
Įsimylėjimas – tai susižavėjimas, noras visą laiką būti drauge, dievinimas, idealizavimas. Tai tarytum nirvana arba ekstazė. Super stiprus ir ypač sukrečiantis jausmas.
Šis jausmas būtinas, nes jis gali peraugti į meilę. Bet nebūtinai. Ir nieko čia nėra blogo. Žinoma, kad įsimylėjusiai pusei gali būti skaudu arba sunku sužinoti, kad kitas žmogus nejaučia to paties, bet, manau, kad nė vienas žmogus nenori būti apgaudinėjamas.
Kai tau vis dar tie nelemti penkiolika metų, kartais pradeda atrodyti, kad apnikęs jausmas ir yra meilė. Bet ar tu ketini su šiuo vaikinu kurti ateities planus: statyti namus, auginti vaikus ir nugyventi kartu po vienu stogu visą gyvenimą. Juk tai yra meilės sudedamoji dalis… Tikrai dar ne.
Tau apie tai primena abejonės. Aš tave labai palaikau, kadangi būtų per skubota nutarti draugauti po kelių dienų pažinties.
Vaikinui reikia apie tai pranešti kuo taktiškiau. Reiktų nesuteikti jam nereikalingų iliuzijų ir vilčių.
Manau, būtų sąžininga vaikinui paaiškinti, kad tau buvo smagu ir įdomu su juo bendrauti, kad jis – šaunus žmogus, bet meilė dar neatėjo į tavo širdį. Arba kaip tu pati sakai, esi dar nepasiruošusi santykiams.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
