KLAUSIMAS: šiemet jau esu 10-okas ir turiu žinoti, ką noriu veikti ateity, bet aš to dar nežinau. Dauguma klasės draugų jau svajoja apie advokato darbą ar gydytojo profesiją, o aš net nežinau, ko noriu iš gyvenimo.
Gal galėtumėte patarti, kaip būtų galima pasirinkti man artimą specialybę?
ATSAKYMAS: dilema kuo būti, iškyla kiekvienam, kas rūpinasi savo profesine ateitimi. Prisiminkite, kuo norėjote tapti, kai jums buvo penkeri ar septyneri metai. Daugelis berniukų, kuriuos aš pažįstu, tada ryžtingai sakė norį tapti policininkais, vairuotojais ar kareiviais.
Mergaitės neabejojo, kad bus balerinomis, pardavėjomis, mokytojomis. Retai kuris, būdamas mažas, save įsivaizduoja teisėju, sinoptiku, vadybininku, nes tiesiog nėra su šiomis profesijomis susidūrę tiek, kad suprastų, ką šie žmonės veikia.
Todėl mažiems yra lengviau pasirinkti iš to, ką jie betarpiškai mato darant kitus žmones ir supranta, kokia tos veiklos prasmė: reguliuoti eismą, gaudyti nusikaltėlius, pardavinėti prekes, ar gydyti vaikus.
Vėliau sužinome kur kas daugiau. Pirmiausia, svarbu tai, ką išgirstame apie vertingas, pelningas, gerbtinas ir įdomias profesijas.
Jeigu mūsų namuose vis minima, kad advokatas daug uždirba arba, kad gydytojas visiems reikalingas, kad būdamas ekonomistu visada gerai gyvensi, tai jaunas žmogus įsisavina, kokios profesijos yra vertinamos tėvų ir kitų svarbių artimų žmonių. O ką tu girdi apie įvairias profesijas savo namuose?
Kitas labai svarbus veiksnys, kaip žmonės suvokia profesijas: kaip tėtis ir mama atsiliepia apie savo profesijas, kaip jie jaučiasi grįžę iš darbo, ar jiems patinka jų veikla.
Jeigu tėvas nuolat pavargęs ar prasmegęs darbuose, jeigu mamai kasdien po darbo skauda galvą, jeigu kuris nors iš tėvų yra nepatenkintas ir nelaimingas dėl savo padėties darbe, dėl mažo uždarbio – jaunas žmogus tai įsidėmi ir ima svarstyti, ką jam rinktis, kad nepatektų į panašią padėtį.
Gali būti, kad mama pareina pavargusi, bet susidomėjusi pasakoja, kas atsitiko klasėje su vienu ar kitu moksleiviu, o tėtis noriai kviečiasi dukrą padėti tvarkyti sandėlio apskaitą, džiaugiasi nauju užsakymu, pasakoja apie pasisekusią kelionę.
Kažin, ką girdi apie savo tėvų profesijas ir nuotaikas darbe? Kaip tai tave veikia? Ar nori tęsti tėvų darbą ar įsivaizduoji, kad „jau inžinieriumi tai nieku gyvu nebūsi”, nes tėvas – inžinierius.
Čia būtina pažymėti, kad jauniems žmonėms kartais padeda pasirinkti jų vyresnių draugų
ir pažįstamų – mokytoju, dėstytojų, ar trenerių – patirtis.
Jeigu tau gyvenime pasisekė sutikti nuostabų stalių, įdomų, lankstų, šmaikštų, mylintį savo darbą žmogų, tai gali būti, kad tau bus nesunku pasirinkti staliaus profesiją.
Toks reiškinys vadinamas susitapatinimu, bandymu būti panašiu į tą, kuris labai svarbus ar labai reikšmingas jauno žmogaus gyvenime. Ar tau asmeniškai pasitaikė sutikti žmogų, kuris pats ir jo profesija tau buvo labai įdomi ir patraukli?
Trečias dalykas – tai laikmečio sukurtos specialybės ir profesijos, kurių dabar tikrai yra daug ir naujų, kurios reikalingos ir įdomios, tačiau nebūtinai susijusios su jūsų šeimos ar giminės tradicija.
Tai ir programuotojas ir informacinių technologijų inžinierius ir visažistas ar finansų ekspertas, tai sudėtingų staklių operatorius, ar nekilnojamojo turto makleris ir dar daugybė man net nežinomų profesijų. Ne mažiau svarbu – profesijų mados, tad netapk mados auka.
Todėl renkantis profesiją reikia apsvarstyti, kurie iš šių veiksnių ir kaip veikia tavo svarstymus ir pasirinkimą. Ar nori pralenkti savo tėvus ir įgyti aukštąjį išsilavinimą, ar galvoji, kad tik madinga, prestižiška specialybė garantuoja sėkmę ir gerbūvį? Pavyzdžiui, jeigu nemėgsti daug keliauti, nesirinki profesijos, kuri to reikalauja.
Tačiau grįžkime prie dešimtoko laiško. Taip, galima galvoti apie ateities specialybę, remiantis savo gabumais ir polinkiais. Taigi, ar tu „tiksliukas“, ar tu – humanitaras , ar „gamtamokslis”, ar tu praktikas ar teoretikas, jau pats gali nujausti. Visai nebūtina būti labai geru mokiniu, svarbu, kurie dalykai tau sekasi ir patinka.
Dar svarbu atsakyti į klausimą – ko tu tikiesi iš savo profesijos. Vieni nori mielo ir aiškaus kasdienio darbo, kiti nori – kūrybinio iššūkio ir streso, treti – nori, kad po daug metų jie pasiektų vadovaujančias pozicijas, ketvirtiems svarbu pinigai. Taigi, pagal tai irgi galima orientuotis, ką pasirinkti.
Ko tikrai nereikėtų daryti, tai versti savęs dirbti tai, kas jau dabar nepatinka ir netraukia. Aš esu mačiusi ne vieną nelaimingą gydytoją, nusivylusį vadybininką, kurių paklausus, ar jie tikrai jaunystėje pasirinko tai, ko patys troško, atsakė, kad, deja, ne.
Kita vertus, gyvenimas nesibaigia profesijos pasirinkimu. Pažįstu profesionalų muzikantą, kuris jau beveik keturiasdešimties tapo verslininku, pažįstu literatūros mokytoją, kuris vadovauja vaikų globos namams, matematiką, kuris tapo bankininku, psichologę, kuri po daugelio metų tapo programuotoja. Taigi, gyvenimas nesibaigia profesijos pasirinkimu.
Be to, nėra profesijų, kurios garantuoja
sėkmę ar gerą nuotaiką, kiekviename darbe yra ir rutinos, ir nusivylimo minučių, nesėkmių ir klaidų.
Tačiau tau pasirinkti reikia dabar. Galima kreiptis į savo mokyklos profesinio orientavimo centrą, kurį organizuoja mokyklos psichologė ar socialinė pedagogė, galima savo sugebėjimus išsitirti ir pedagoginėse psichologinėse tarnybose, ir darbo rinkos mokymo tarnybose bei darbo biržoje.
Labai naudinga per žiemos arba vasaros atostogas užsiimti praktika pas tam tikros profesijos žmogų. Tu jam padėsi dirbti, o pats daugiau sužinosi apie šią specialybę.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
