Ar kada teko pirkti batus per išpardavimą? Nusiperki pigiai, esi kaip ir patenkintas/-a, o akys vis tiek krypsta į tai, ko tu ir tavo piniginė negalite „įkąsti“. Kodėl taip būna, kad kuri savo kaip liūto/-ės įvaizdį, stengiesi, o priešingai lyčiai vis tiek esi „iš bėdos“ tarsi tie batai „on sale“?
Kas tai? Nepasitikėjimas savimi, per maža savivertė ar nežinojimas, ko iš tikrųjų nori? Visi mėgstame priešingos lyties dėmesį, komplimentus, įsimylime, mylime, geidžiame… Tačiau likimas pakiša koją ir krenti veidu į purvą.
Atrodo, kad aplinkui – tik pranašesni egzemplioriai. Vaikinai sutinka savęs vertas paneles, o panelės susiranda geriausius, nuostabiausius vaikinus. Pavydu. Kodėl mūsų meilės reikalai tokie beviltiški? Kodėl mums tenka tokie „panešioti“, „nupiginti“, nelaimingi variantai?
Taip jau yra, kad jei nesiseka – žmogus sako: „likimas kaltas“, o kai atsitinka kažkas gero, manome, jog laurai skirti mums. O gal viskas priklauso tik nuo tavęs?
Nežinau, ko noriu, ką žinau, to nenoriu
Kai apninka jausmas, jog esi priešingai lyčiai „per daug pigus/-i“, pagalvok, kas turėtų pasikeisti, kad jaustumeis kitaip? Nori elegantiško princo su baltu mersedesu, go-go šokėjos, vaikino mylinčio gyvūnus ar merginos, kuri žinotų, kas yra nuošalė ir kad Bekhemas yra futbolininkas, o ne jo vardinius kvepalus? Nežinai, ko nori? O turėtum.
Visada taip ir stovėsi vienoje vietoje, jei neturėsi tikslų, kurių sieki, ir nežinosi, ko siekti. Įsivaizduok, kad tau paskambina draugė ir pasako, jog ryt tavęs laukia kontrolinis. Būtinai paklausi: „koks? Ką konkrečiai mokytis?“.
Taip pat reikia elgtis ir asmeniniame gyvenime. Turi nusistatyti sau tikslą, „užkelti kartelę“, per kurią ruošiesi „peršokti“, ir tada jau judėti tikslo link.
Juk jei nežinai, ko nori, negali reikalauti kažko ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. Jei nori susirasti kultūringą, protingą vaikiną, negaišk laiko su nevykėliais keikūnais, arba jei nori merginos – vakarėlių liūtės, tai ir nevažiuok savaitgalį susipažinti su merginos tėvais, kuri po 2 pasimatymų jau nori už tavęs tekėti ir pagimdyti tau vaikų.
Prie „išparduodamų prekių“ atsiduri būtent tada, kai leidiesi į nuotykius ne su tuo, su kuo norėtum, o su tuo, kuris tave kaip „brokuotą“ daiktą paėmė paskutinį. Santykiai pavadinimu „iš bėdos sueis“ niekada neatneša nieko gero.
Kad neatsidurtum „pigių daiktų turguje“, turi sužinoti, kaip pasitikėti savimi, save vertinti tinkamai, kaip kontroliuoti savo gyvenimą.
Nepasitikėjimas savimi
Reiškinys – bene globalinė problema. Yra prirašyta be galo daug knygų apie pasitikėjimą savimi. Nueini į „Maksimą“, o ten į pirkinių krepšį įsimeti „dozę“ amerikietiško popso apie pasitikėjimą. Atrodo, sumokėjus 19,99 Lt už toookią knygą ir gavus maksimos litą, išspręsi visas savo problemas?
Jūs tuo tikite? Aš ne, dėl to ir ironizuoju. Kiekvieną dieną matau, kaip draugai bando ugdyti pasitikėjimą savimi, išgyvena krizes ir vėl iš naujo to siekia. Mano manymu, visų pirma reikia ieškoti ne vaisto nuo nepasitikėjimo, o rasti nepasitikėjimo savimi „ligą“.
Pabandžiau sau iškelti kelis klausimus: kuo aš esu pranašesnė, ar žinau, ko iš tikrųjų siekiu, kokioje situacijoje ir kaip pasielgusi, jaučiausi laimėjusi, pakylėta.
Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus, paaukojau visa „helovynišką“ savaitgalį. Mintys kaip bitės zujo galvoje, o „išspausti iš savęs“ atsakymų nepavyko. Galiausiai – eureka!
Atsakymus užsirašiau ant popieriaus lapo ir išsakiau sau balsu. Mokslininkai aiškina, kad daugelis atsakymų glūdi mūsų pasąmonėje ir svarbiausias uždavinys – juos iš ten iškrapštyti.
Juk jei nori sužinoti apie tau rūpimą žmogų – paprasčiausia yra jo paklausi ir sulaukti konkretaus atsakymo. Taip pat yra ir su tavimi. Jei nori gauti atsakymą apie save iš savęs, kodėl negali užduoti sau konkrečiai suformuluoto klausimo ir sulaukti žodinio ar raštiško atsakymo? Jei tikrai nori – gali.
Tad pirmiausia atsakyk sau į klausimą, kas verčia tave jaustis nevisaverčiu/-te, kas tave slegia ir kas verčia jaustis nupiginta preke, laukiančia, kad tik greičiau kas ją paimtų nuo lentynos… Nes visas kitas prekes jau „paėmė“.
Savivertė
Tada belieka kelti savivertę. Prieš savaitę per psichologijos paskaitą dariau savivertės testą: 0,4. Š*das. Per maža. Mintyse keiksnojau save, kad ir taip tai buvo aišku ir nereikėjo net daryti šito kvailo testo.
Prie manęs priėjo dėstytoja ir paguodė, kad per žema savivertė geriau nei per aukšta. Per žemą galima pakelti. O be to pas daugelį žmonių ji ir yra per maža.
Tenka sutikti su ja, savivertę galima pakelti. Kitas logiškas klausimas: „kaip?“. Pasak psichologų, savivertę (savęs vertinimą, savo vertės supratimą) galima skirstyti į dvi dalis: savigarbą ir simpatiją sau.
Savigarba – tai toks savęs vertinimo aspektas, kai laikai save garbingu, valingu, gebančiu save kontroliuoti. Ją turinčio žmogaus nuomonė apie save: „Aš pats sukūriau save tokį, koks esu“.
Simpatija sau – gebėjimas priimti save su trūkumais ir privalumais, tai – savęs pripažinimas. Tokia meilė sau neturi nieko bendro su egoizmu ar išpuikimu. Norint pakelti savo saviverę, visų pirma reikėtų nustoti save lyginti su kitais. Reiktų suprasti, jog tų dalykų, kurie tau yra nemalonūs, kiti žmonės tiesiog nepastebi.
Keliant savivertę, pasak psichologų, gerai būtų pabandyti užsirašyti tai, kokie klausimai tave kankina, kokie neramina, kas konkrečiai tave trikdo. Tai padeda pakelti savivertę, nes imi aiškiai formuluoti savo trūkumus ir ieškai atsakymų į savo problemas.
Taip pradedi valdyti savo gyvenimą ir tikslus, stengiesi išpildyti savigarbos ir simpatijos sau sąlygas.
Tad norėdamas sugyventi su kitu žmogumi, visų pirma turi sugyventi su savimi. Eini sau gatve, spardai drėgnus lapus – ir velniop tą rudeninę depresiją! Kaip pasakė Cezaris: „atėjau, pamačiau, nugalėjau“.
Pigiai gerų dalykų negausi, tad pradėk investuoti į save: mylėti, tausoti, džiaugtis savimi… Viskas yra įmanoma. Tobulų žmonių nebūna. Viskas, kas netobula, skatina progresą ir tobulėjimą. Tad jei nori puikių santykių, o ne būti tik kaip tie batai per paskutinį išpardavimą su 70% nuolaida, įsiklausyk į save. Pats/-i esi atsakingas/-a už savęs kūrimą.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
