KLAUSIMAS: negaliu pasakyti, kad turiu kažkokią problemą, esu skriaudžiama ar pan. Bent jau tiesiogiai… Bet mano sieloje nėra tos harmonijos, ramybės, kuri, manau, taip reikalinga iki „pilnos laimės”.
Su vaikinu esame kartu daugiau nei pusmetį. Labai jį myliu, jis mane irgi. Bet situacija iš jo pusės buvo tokia: draugų man nereikia – arba pora, arba niekas. Tiesiogiai jis to nesakė, bet dabar abu sutinkame, kad buvo būtent taip.
Nesuprantu iki šiol, kaip atsitiko, kad mes kartu… Niekada nebuvau tokia, kuri puola į glėbį vos pašaukus, bet čia buvo kitaip. Kažkuo vis dėlto jis mane sužavėjo, priviliojo ir štai mes kartu.
Negaliu pasakyti, kad nesu laiminga, kad jis manimi nesirūpina, neskiria dėmesio. Atrodo, viskas yra gerai. Bet vis dėlto manyje gyvena kažkokia nuoskauda, kuri tik laukia savo progos išlįsti į dienos šviesą…
Kartais pagalvoju, kad viena stengiuosi dėl mūsų santykių, kad viena taip jo pasiilgstu, kad tik aš noriu kuo greičiau susitikti… Atrodo, jis pasiekė mane ir jau ne taip įdomu. Kalbėjome su juo apie tai, sakiau, kad man trūksta jo dėmesio, kad jaučiuosi taip lyg tik duočiau, o nieko negaučiau atgal (nors gal tai ir savanaudiška)…
Jis net supyko, neigia, sako, kad stengiasi ir jam skaudu, jog juo abejoju. Jau pradedu blogai dėl to jaustis, nes aš vis dėl ko nors nepatenkinta, vis kupina priekaištų… O gal tie priekaištai ne veltui?
Gal jis iš tikrųjų pasikeitė? Gal tai sietina su jo darbu (neseniai pradėjo dirbti)? Juk pavargsta (dirba, mokosi)… Gal jis to nepastebi? Juk sunku pamatyt save iš šalies… Aš jaučiu tuos pasikeitimus, nes turiu tiek pat laisvo laiko, kiek ir turėjau, o jis jo neturi…
Kartais, atrodo, jog viską suprantu, bet vis tiek man trūksta to švelnumo, to dėmesio, rūpinimosi…ir nors nenoriu, bet pradedu pykti. Stengiuosi neparodyti jam to pykčio, bet jis visada mato, kad kažkas negerai… Tuomet vėl pasijaučiu bloga mergaite, kuriai neįmanoma įtikti.
Ir man, ir jam apie 20 metų. Manau, esame pakankamai subrendę rimtiems santykiams. Dėl savęs esu tikra, nes nesu „naujokė” ir jau žinau, ko man reikia. Jau žiūriu į ateitį, noriu pastovumo, noriu kartu kurti, tobulėti…
Nerimauju dėl jo… Jis nėra turėjęs ilgesnių santykių. Suprantu, gal nesutiko vertos… Bet vis tiek yra kažkokia baimė… Baimė, kad taip pat staigiai, kaip santykiai prasidėjo, jie gali ir baigtis. O gal iš tos baimės jį prarasti ir kyla tie įtarimai: maža dėmesio, jis jau nebe toks…
Kaip suvaldyti savo vidinį priekaištą? Kaip jį suprasti, pateisinti, bet tuo pačiu ir nenuskriausti savęs?
ATSAKYMAS: Visa laimė, kad supranti esanti irgi atsakinga už tai, kaip jautiesi ir kaip prisidedi prie jūsų santykių kūrimo.
Pusė metų – ilgas laiko tarpas, kad pažintum žmogų iš gerosios pusės.
Taip ir rašai, įsimylėjote ir mylite vienas kitą, patinkate vienas kitam. Kadangi jausmų pradžia dažniausiai patiems įsimylėjusiems žmonėms būna nesuprantama, pakili ir paslaptinga, tai jie negali tiksliai pasakyti, kas ir kaip juos suvedė į tą meilės mistiką.
Bet iš tavo laiško kai ką galima nutuokti. Vaikinas rizikavo ir parodė, kad norėtų su tavimi draugauti rimtai. Jis išreiškė susižavėjimą ir tam tikrą garbinimą. Toks vyriškos pusės elgesys yra labai malonus ir keliantis pasitikėjimą bet kuriai merginai.
Tau beliko, kaip aš suprantu, tik „nusileisti” ir sutikti su juo draugauti. Nes tu ne su bet kuo bendrauji. Teisingai, reikia rinktis. Bet kai pradėjote draugauti, jūs susilyginote – abu mylite.
Nebėra taip, kad jis siekia tavo draugystės, o tu laisva rinktis – gali sutikti, o gali ir atsisakyti. Tu irgi pajutai tuos begalinius paslaptingus meilės kerus. Dar geriau būtų pasakyti – pinkles. Nes, manau, kad jautiesi įkliuvusi. Ir tai tave neramina, siutina, erzina.
Vaikinas per tą laiką susirado darbą, ėmė siekti mokslų. Jis parodė, kad jam rūpi jo ateitis ir jo
profesija bei karjera. Tai tikrai labai pozityviai charakterizuoja žmogų – jis turi siekių, planų, nori tobulėti ir užimti deramą vietą pasaulyje pagal savo galimybes.
Tai taip pat rodo, kad jo interesai neapsiribojo televizoriumi ar alaus buteliu, jis nesustojo vietoje. Juk meilė, kokia didelė ji bebūtų, reikalauja, kad jai būtų ir stogas virš galvos ir balto pyrago kąsnis, pageidautina.
O jeigu dar labiau pagalvotum – ar tu nori draugauti su išsilavinusiu, darbščiu ir turinčiu siekių vaikinu? O gal norėtum būti su romantišku, iškalbingu, eilėraščius tau deklamuojančiu ir apipilančiu žodžiais apie savo jausmus nevykėliu, kurį tau tenka visada vaišinti kava ir cigaretėmis.
Gal jo žingsniai į priekį sukėlė tavo reakciją, nes pati nerašai, ką veiki gyvenime. Gal pasijutai, kad jis ne tik pametęs galvą garbintojas, ne tik įsimylėjęs vaikinas, bet ir asmenybė. Pradėjai abejoti ir pykti, kad esi ne vienintelis objektas, į kurį nukreiptos visos jo pajėgos ir mintys. Tikrai normalu žmogui, kad ir mylinčiam turėti ir daugiau poreikių.
Dabar atėjo antroji metų pusė, kuri skirta, kad pažintum žmogų su visomis jo silpnybėmis ir trūkumais. Apie save sužinojai jau labai daug. Kad pati pradėjai abejoti dėl jo ketinimų rimtumo, dėl jo pastovumo ir gebėjimo išlaikyti ilgalaikius santykius.
Bet gal pradėjai abejoti dėl savo vertės, savo kaip žmogaus savybių, dėl kurių jis būna drauge su tavimi. Nebeliko svaigaus naujumo, paslapties, mistikos. Bet liko dviejų žmonių ryšys, noras būti drauge dėl paties žmogaus.
Dabar tu nori, kad jis tavo pačios abejones išsklaidytų – kad rodytų daugiau dėmesio, padovanotų daugiau gėlių, pasakytų daugiau prisipažinimų. Bet tai vargu ar padės. Nes abejonės ir baimės – natūralus dalykas, kai pora kuria savo santykius.
Kad jas išsklaidytum, reikia ir pačiai rizikuoti. Pačiai nuspręsti, ar būsi drauge, ar tikrai jį myli, net tada, kai jis pavargęs po darbų, apsnūdęs nuo mokslų, mažakalbis ar kasnakt nebekvepia kvepalais.
Myli ir gali suteikti ir jam vietos, laiko, kad suprastų ir apsispręstų. O tau dabar proga jį daugiau pažinti.
Tau reikia save paraminti ir pasakyti sau, kad esi vertinga tiesiog todėl, kad esi, o ne tik todėl, kad turi vaikiną.
Metai kažkaip magiškai veikia poras, nes žmonėms pradeda atrodyti, kad turi įvykti kažkokie ypatingi pasikeitimai jų gyvenime. Tai kaip poros Kalėdos. O per Kalėdas laukiame neapsakomų stebuklų arba audringų dramų. O gal jūsų poros Kalėdos ateis vėliau arba anksčiau, negu sueis draugystės metai. Gal jos bus šiltos ir jaukios?
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
