Savaime suprantama, jog bėgant metams amžiaus skirtumas juntamas mažiau. Juk natūralu: viena yra, kai bendrauja 8 ir 18 metų žmonės, o visai kas kita – tarkim 45 ir 55 metų.
Tas pats ir kalbant apie romantiškus jausmus. Aplinkiniams atrodo, jog paaugliai, susiradę vyresnį partnerį, dėl kažkokių priežasčių tampa tam tikra prasme neįgalūs.
Aišku, žmogus kiekvieną dieną tobulėja, tampa sumanesnis, gudresnis, tad natūralu, jog vyresnis partneris tėvų yra laikomas išnaudotoju, apgaviku. Bet, žinoma, ne dėl to, kad jis toks yra, o tik dėl to, jog visuomenėje vyresni laikomi pranašesniais.
Dažniausiai prieš santykius su vyresniu partneriu labiausiai „šiaušiasi“ tėvai. Jų vaikas, nesvarbu, kiek jam būtų metų, visada išliks jiems vaiku – tuo, kurį reikia prižiūrėti, saugoti, globoti.
Jei 18-metė mergina draugauja su 29 metų vaikinu, tėvai bijo, jog jų mažoji princesė, „suviliota ir apsukta apie pirštą“, gali pradėti gyventi lytinį gyvenimą (kažkodėl daugeliui tėvų atrodo, kad jų vaikai apie seksą sužino, sulaukę 21-erių), jog vyresnio partnerio ji gali būti apgauta, įskaudinta.
Kodėl jie „šiaušiasi“? Gal mano, kad jie buvo blogi tėvai ir jų vaikui trūksta tėviškos/motiniškos šilumos? Gal jiems atrodo, kad didesnė tikimybė, jog su bendraamžiu dukra padraugaus, išsiskirs… Gal nuo vyresnio – tikrąja ta žodžio prasme – „dvokia“ santuoka, o tėvai labai bijo „paleisti“ savo vaikus?
Kitas aspektas, dėl ko vertėtų susimąstyti – tai, ką jaunesnis gali pasiūlyti vyresniam. Viskas draugystės pradžioje dažniausiai atrodo labai gražu, SMS, šypsenėlės, romantika, aistra… O ar tai – meilė?
Yra tūkstančiai meilės apibūdinimų apie „jausmus ir širdeles“, bet, mano manymu, meilė visų pirma yra ne emocija, o pasiryžimas save skirti kažkam.
Anksčiau visuomenėje būdavo įprasta, kad partneriai nesirenka vienas kito. Už juos nuspręsdavo giminės, bet tokios poros vis tiek tikėdavosi meilės. Jei meilė būtų tik emocija, kaip tarkime – džiaugsmas, ar galėtumėm žmogui prižadėti, kad po 134 dienų, 15 valandų ir 2 minučių vėl džiaugsimės, šypsosimės?…Ne? O mylimam žmogui juk žadame: „mylėsiu amžinai“. Žadame?!
Tiesiog pasiryžtame. Tai, aišku, galioja bet kokiems santykiams, bet jei nagrinėjant atvejį, kai draugauja skirtingo amžiaus žmonės, tai suprantama, jog vyresnis gali ryžtis santykiams viską apgalvojęs, o paauglys gali būti apakintas tik emocijų.
Dar reikėtų pagalvoti, ar sutampa partnerių gyvenimo būdas. Jei iš pradžių viskas gražu – kaip bus po 10 metų? Jei poroje 40-metis vyras norės ramios šeimos idilės, televizoriaus pultelio ir skanių pietų, ar to paties norės jo 30-metė partnerė?
Ar nesprogs tokie santykiai kaip muilo burbulas, jeigu ji dar norės naktinių klubų, vakarėlių, galbūt vis dar tokios pat didelės aistros…?
Taip jau yra, kad moterų senėjimas pastebimas greičiau nei vyrų, tad jei draugauji su paaugliu ir esi už jį vyresnė, susimąstyk, kaip pasikeis tavo gyvenimas ir ar nesumažės pasitikėjimas savimi, kai tavo vienintelis bus dar pačiame jėgų žydėjime, o tu jau skaičiuosi raukšleles, atsiradusias ant kaktos, ir celiulito duobutes ant šlaunų?
Aišku, senėjimas gali gluminti ne tik moteris, bet ir vyrus, turinčius jaunesnę partnerę. Tai gali skatinti pavydą, baimę būti iškeistam/-ai į „šviežesnį“ egzempliorių.
Bet vis dėl to jei vienas partneris yra vyresnis, jis gali būti kantresnis, iškilusias problemas spręsti racionaliau, dėl to santykiai gali būti patvaresni, stabilesni. Nors, aišku, jaunystė ateina ir praeina, o nesubrendęs gali išlikti visą gyvenimą…
Jei susiradai vyresnį partnerį/-ę, dar nereiškia, kad jam/jai kažkas negerai, jog jis/ji ne su savo bendraamžiu „trinasi“, o su tavimi, ir tuo labiau dar ne santuokoje. Kiekvieno žmogaus poreikiai yra individualūs ir, jei gyvenime nori būti laimingas/-a, rinkis ne tai, su kuo gali būti, o tai, be ko negali būti…
Tokioms poroms, kurios išgyvena dėl amžiaus skirtumo – galiu tik pasiūlyti nusispjauti į tai! Mylėti yra stebuklas, o mylėti ir būti mylimam – likimo dovana. Tad ar verta atsisakyti to, ko taip ieško didžioji dalis žmonijos ir neranda? Jei aplinkiniai priekaištauja ir prikaišioja, ar tai reiškia, kad dėl jų nepagrįstų priekaištų tu turi atsisakyti meilės?
Sakoma, nėra namų be dūmų. Jei yra toks žmogus, kuris prikaišioja tau dėl santykių, paklausk jo/jos, kaip jis/ji reaguotų, jei draugautum su kitataučiu, žmogumi, turinčiu fizinę negalią, arba su neišsilavinusiu, daugiau ar mažiau uždirbančiu? Ką jis/ji atsakytų?
Žmonės gyvenime yra atsakingi patys už save. Jie renkasi tai, kas jiems atrodo patogiausia. Pasirinkai meilę? Ir tebūnie, juk visiems pasaulyje geras nebūsi. Pirmiausiai geras turi būti sau.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
