Kas čia per nesąmonė! Ką gi, jų nuomone, aš turėčiau daryti? Be įžanginių ceremonijų paklausiau Aistės, ko ji liūdna, gal pavydi. Ji nusišypsojo ir paklausė, ar nusišneku. Pasakiau jai, kad man yra keista, jog ji manęs vengia, kai esu kartu su Roberta.
Ji pradėjo įtikinėti, kad man tik taip atrodo, kad iš tikrųjų viskas yra gerai, kad jeigu aš jai patikčiau kaip vaikinas ji būtų sutikusi su manimi draugauti.
Ką gi, patikėjau ja. Atsiprašiau jos už tai, kad sugalvojau tokią nesąmonę. Ji man nusišypsojo ir pasakė, kad viskas ok.
Mergos „užknisa“.
Papasakojau viską Robertai. Ji pasakė, kad Aistė gali ir meluoti. Siaubas, kaip nekenčiu tų meilės trikampių! Kas aš joms, Justinas Timberlake‘as? Esu tik paprastas paauglys, kuris nori turėti vieną meilę, kurią galėtų puoselėti, su kuria galėtų būti laimingas ir jaustis gyvenąs visavertį gyvenimą. Argi noriu daug?
Kai baigėme kalbėti apie Aistę, Roberta man pranešė keletą naujienų. Visų pirma, jeigu noriu būti jos vaikinas, turiu su ja lankyti sporto klubą. To reikia ne tik tam, kad mano kūnas būtų gražus, bet ir tam, kad „atmušinėčiau“ nuo jos klube esančius bernus.
Taip pat privalau užsirašyti į soliariumą ir kartą į savaite su ja nueiti į klubą. Ji norėtų, kad aš kaip jos vaikinas viską apmokėčiau. Dar ji man pasakė, kad jai patiko gėlės, kurias dovanojau. Ji iš manęs laukia daugiau dovanų.
Taip pat ji man paskelbė ultimatumą: mokykloje man yra draudžiama viešai ją bučiuoti, laikyti už rankos ar kaip nors kitaip rodyti, jog esu jos vaikinas. Ji nenori apkalbų. Taip pat ji net užsiminė apie seksą. Dieve, ji gal visą praėjusią naktį galvojo šį sąrašą?!
Tai va, kalbant apie seksą, galiu jo tikėtis tik po pusmečio draugystės. Tačiau tiek ilgai ji dar su nei vienu bernu nėra išdraugavusi, dėl to, kaip ji sakė, turiu labai pasistengti ir uoliai vykdyti jos nurodymus.
Pravalas! Užmirštu jos grožį ir gerą stilių bei pradedu galvoti, kad tampausi su įžūlia stačioke, kuriai aš visiškai nerūpiu. Pradedu jaustis it būčiau ne jos vaikinas, o tiesiog ištikimas tarnas, ne, net ne tarnas, o šuo, kuris šokinėja pagal jos melodiją. Tačiau šunimi būti nenoriu. Esu vertas daugiau.
Taip, suprantu, kad ji yra graži, bet jeigu pradėsiu viską daryti, ką ji liepia, ji neabejotinai prisigalvos dar daugiau nesąmonių. Tada mūsų santykiai pavirs į mano vergiją jai.
Ir dar, negi ji manęs gėdijasi? Ji nori, kad mokykloje niekas nežinotų, kad esame pora? Tikra nesąmonė! Kas man iš tos merginos, jeigu niekas nemato, kad esu ne vienas?
Roberta paklausė, ar viską supratau. Buvau pasimetęs, tačiau neturėjau, kur dėtis, dėl to linktelėjau galva. Teks prisitaikyti, kitaip ją prarasiu.
Grįžau į klasę nuliūdęs. Aistė pastebėjo mano nuotaikos pakitimą, dėl to iškart pribėgo ir paklausė, kas nutiko. Viską jai papasakojau. Ji buvo šoke. „Nemaniau, kad ji gali būti tokia žiauri,“ – pasakė.
Aistės nuomone, neturėčiau taikstytis su Robertos norais. Tai juk yra ne santykiai, o manipuliavimas manimi. Ji man pasakė, kad turiu save gerbti. Žinojau, kad Aistė yra teisi, tačiau nežinojau, kaip pasakyti Robertai, jog nesitaikstysiu su jos sąlygomis.
Pradėjau abejoti, ar neprarasiu Robertos. O rizikuoti nenoriu. Juk ji tokia graži! Ir ji nepabūgo draugauti su manimi. Vertinu tai.
Tačiau Aistė su manimi griežtai nesutiko. Ji man pasakė, kad jei nusileisiu, Robertos dominavimui galo nebus. Ji manimi tik naudosis, o galiausiai, kai naudotis pabos, mes mane kaip panaudotą kojinę ir susiras kitą.
Aistė mano, kad turiu jausti savo vertę. Ji pasakė man, kad esu šaunus vaikinas, kad esu kiekvienos normalios merginos svajonė. Kai ji tą pasakė, nusišypsojau jai. Nemaniau, kad Aistė yra tokios geros nuomonės apie mane.
Pažadėjau jai, kad lydėdamas Robertą namo, pasikalbėsiu su ja dėl šių sąlygų pakoregavimo. „Šaunuolis,“ – pasakė ji man ir grįžo į savo vietą. Prasidėjo pamoka, visi pasinėrė į naujų žinių sūkurį, o aš tuo tarpu klaidžiojau savo apmąstymuose. Viskas turi savo kainą. O ypač buvimas su gražia mergina.
Kai lydėjau Robertą namo, ji čiauškėjo nesustodama apie tai, kaip mėgsta apsipirkti, kad išėjo nauja kvepalų kolekcija, kad nori į Paryžių, kad bijo vorų ir taip toliau taip toliau. Kuo toliau esu su ja, tuo labiau ji pradeda „užknisti“. Keista, o juk praėjo vos kelios dienos, kai mes esame kartu. Galbūt mes nesame sutverti vienas kitam?
Kai jau buvome prie pat jos namų, išdrįsau ją pertraukti ir prabilti pats. Pasakiau, kad mano nuomone, ji nori iš manęs perdaug. Pasakiau jai, kad mielai su ja užsirašyčiau į sporto klubą, tačiau norėčiau, kad mokykloje elgtumėmės kaip pora ir kad už save ji visąlaik mokėtų pati, nes aš dar nesu dirbantis.
Ji baisiausiai pašėlo. Matyt, net nesitikėjo, kad aš, paprastas mirtingasis, galėčiau jai priešintis. Ji pasidarė pikta, pradėjo sakyti, jog aš kaip vaikinas esu nieko vertas, jei net tokių smulkmenų negaliu įvykdyti.
Tai tik įrodė, jog laikui bėgant ji man prigalvotų dar daugiau taisyklių ir užduočių. Velniava! Tą supratęs pasakiau jai, kad nesitaikstysiu su jos sąlygomis. Taip pat pasakiau, kad noriu mūsų santykiuose darnos ir tarpusavio supratimo. Norėjau ją įtikinti, kad galime būti šauni pora ir be griežtų sankcijų ar taisyklių vienas kitam.
Tačiau Roberta man pasakė, kad yra įpratusi, jog vaikinai jos klauso. Dėl to turiu rinktis: arba susitaikyti, arba ją pamiršti.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
