Į klasę įžengiau gerokai pavėlavęs. Buvau pasitiktas garsiomis ovacijomis ir juoku. Su šypsena veide atsisėdau į savo vietą. Mokytoja nesuprato, kas čia vyksta. Kai atsisėdau, pastebėjau, kad Aistė atsakinėja prie lentos.
Ji į mane kartas nuo karto pažiūrėdavo ir plačiai nusišypsodavo. Sutrikau. Nesupratau, ar juokdamasi ji tyčiojasi, ar sveikina sugrįžusį sveiką ir blaivų.
Viskas paaiškėjo jau per pertrauką. Ji prisėdo šalia manęs, dar kartą nusišypsojo, pažvelgė man į akis ir paklausė, kokia mano savijauta. Atsakiau, kad daug geresnė nei tą vakarą. Tada ji manęs paklausė, ar pamenu, ką girtas išdarinėjau. Atsakiau, kad lyg ir pamenu.
Tada ji manęs paklausė, ar pamenu, kai vemdamas pradėjau gailiai cypauti, jog noriu myžti. Pažvelgiau į ją kupinomis nustebimo akimis ir pasakiau, kad šito tikrai nepamenu. „Leisk man viską papasakoti,“ – tarė ji.
Aistė išrėžė man, kad geras 5 minutes it vaikas lemenau, jog noriu myžti. Po to pats atsistojau, ramiai nuėjau prie artimiausio medžio, atlikau gamtinį reikalą ir grįžau į tą pačią vietą, vėl nukritau ir toliau vėmiau dar gerą valandą. Po šio pasakojimo nežinojau, kur dėti akis. „Tai dar ne viskas,“ – šyptelėjusi pasakė ji.
„Na na, kas dar?“ – paklausiau susidomėjęs, bet ir nenorėdamas nieko girdėti. Aistė man pasakė, kad kai ji bandė mane girdyti mineraliniu, aš jai nuolat vapėjau, kad ją myliu, prašiau jos būti visada su manimi ir siūliau jai draugauti.
Kai ji tai pasakė, ji pradėjo skardžiai juoktis, it tai būtų dešimtmečio „bajeris“. Ėmiau juoktis ir aš, vis klausinėdamas, ar ji kalba rimtai. Aistė man prisiekė, jog ji kalba kuo rimčiausiai. „Na yra posakis, kad girti žmonės visada sako tiesą,“ – su šypsena veide atsakiau jai.
Kai tai pasakiau, ji trumpam apmirė, it nežinodama, kaip reaguoti į mano žodžius. Tačiau po kelių akimirkų ji vėl pradėjo juoktis.
Galiausiai paklausiau jos, kokiu būdu atsidūriau namie. Ji man papasakojo, jog iš manęs girto pavyko išgauti adresą, kur gyvenu, kad ji iškvietė „taksą“ ir kartu su klasioku pristatė mane į namus visiškai „gatavą“. Baisiai nustebau ir pradėjau svarstyti, kodėl senelė man nieko nesakė.
Pasakiau Aistei, kad nieko nepamenu. Nežinau, ar ji patikėjo, tačiau kalbėjau visišką tiesą. Prisipažinau jai, kad kitą dieną močiutė man nepriekaištavo. Ji dar labiau nusijuokė ir pasakė, kad nesistebi – juk kai Aistė paskambino į buto duris aš pradėjau stovėti tiesiai ir, močiutei atidarius duris, gana blaiviai ir aiškiai su ja ir draugu atsisveikinau bei pakankamai ramiai ir koordinuotai nuėjau tiesiai į savo kambarį.
„Man baisiausia gėda, nuoširdžiai atsiprašau,“ – tegalėjau pasakyti po jos pasakojimo. „Viskas ok. Visiems pasitaiko, neatsiprašinėk,“ – tarė ji vis dar nuoširdžiai šypsodamasi.
Per likusias pamokas ji nusprendė atsisėsti šalia manęs. Paklausė, ar aš nieko prieš. „Žinoma, kad ne,“ – pasakiau. Man kaip naujokui teko tuščias suolas, dėl to nebuvau labai laimingas.
Tą dieną negirdėjau, ką kalbėjo mokytojai. Nuolat su Aiste šnabždėjausi, „mėčiau bajerius“, kaip buvau įpratęs daryti ankstesnėje mokykloje. Buvo linksma sėdėti su ja, nors ir jutau, kad ji nėra tokia patrakėlė kaip aš – mokslas jai tikrai rūpėjo. Tačiau man ji neišdrįso to pasakyti.
Trumpomis mūsų tylos akimirkomis mąsčiau apie jos žodžius, jog girtas siūliau jai draugauti. Įdomu, kaip ji tai priėmė. Galbūt ji suprato, kad girtas sakiau tai, ko blaivas nedrįstu? Tačiau kalbant visiškai atvirai, vis dar nežinojau, ar Aistė kaip mergina man patinka.
Taip, ji simpatiška, tačiau man kažko trūko. Bandžiau šias mintis vyti šalin. Juk ne viskas iškart – svarsčiau. Meilė iš pirmo žvilgsnio galima tik filmuose. O mes gyvename realų gyvenimą, kuriame viskas vyksta pamažu.
Per paskutinę pamoką mūsų nelaimei teko labai griežta mokytoja. Nedrįsau dergti tylos savo „bajeriais“. Dėl to pradėjome su Aiste susirašinėti ant lapelių. Viskas vyko it kokiam chate. Per pamoką spėjome apie daug ką „papletkinti“, tačiau daugiausiai flirtavome: vadinome vienas kitą tokiais žodeliais kaip „meilutė“, „brangusis“, „katytė“, „zuikutis“.
Tą darėme tiesiog „fofan“. Tačiau likus iki pamokos galo kelioms minutėms, supratau, kad tik flirto man neužtenka. Įsidrąsinau ir pakviečiau Aistę į pasimatymą. Perskaičiusi kvietimą ji nusišypsojo, pažvelgė į mane, it bandydama suprasti, ar kviečiu rimtai, ir kurį laiką pagalvojusi ką atrašyti, parašė „kur eisim?“.
Pradėjau galvoti, kur ją nusivesti. Nenorėjau banalaus pasimatymo. Tačiau ilgai galvoti neteko. Parašiau jai, kad eisim į bažnyčią duoti pirmųjų savo įžadų. Ji garsiai nusikvatojo, perskaičiusi šią žinutę. „Sutinku, brangusis“.
