Iš ryto vonioje pastebėjau, kad mėlynė ant mano veido dar labiau padidėjo. Tai mane baisiai supykdė, pažadėjau sau, kad šiandien tie „lopai“ gerai gaus į kailį. Asmeniškai žiebsiu kelias „bankes“ savo skriaudikui.
Žinojimas, kad seni draugai ateis į pagalbą, teikė ne tik vilties, tačiau ir užtikrintumo. Dabar tiems „marozams“ bus chana. Mano draugeliai ne iš kelmo spirti, tas, kuriam skambinau, ne vienus metus lankė boksą. Jis gal ir nėra baisiai intelektualus, tačiau muštis tikrai moka.
Kai senelė paklausė: „Vaikeli, kas tau šitaip padarė“, pamelavau jai, kad susimušiau su bernu, kuriam nuo manęs kliuvo daug labiau. Ji persižegnojo ir pasakė, kad muštynės yra nuodėmė. Supratau, kad jeigu Dievas yra, tie „marozai“ tikrai degs pragare.
Mokykloje vis dar jutau atskirtumo jausmą. Tai, kad nauji klasiokai manęs neapgynė, visiškai neskatino manęs su jais bendrauti ir jais pasitikėti. Be to, baiminausi, kad jie už akių mane apkalbinėja.
Visos klasiokės iš manęs juokiasi. Juk panos myli mokančius apsiginti, joms patinka saugumas. O kaip aš, suskis, galėčiau garantuoti saugumą kažkam kitam, jei net pats negaliu apsiginti? Taip, aš nesu apdovanotas pasitikėjimu savimi, tačiau visi mes turime trūkumų.
Dažnai stebiuosi, kodėl pasaulis toks žiaurus? Kodėl mūsų konfliktas negali išsispręsti draugiškai? Kodėl į pagalbą būtinai reikia pasitelkti kumščius? Negi mūsų visuomenė tokia supuvusi, jog viską galima išspręsti tik smurtu? Siaubas, juk tai kvaila.
Tas kovinių filmų vaizdavimas, vaidinimas, kad esam Švarcnegeriai ar Džeki Čanai, tik skurdina mūsų asmenybes. Ech, matyt, nusišneku, matyt žvelgiu į pasaulį pro rožinius akinius ir bergždžiai tikiu, kad jis nėra jau toks blogas, koks kartais atrodo.
Tikriausiai reiktų pažvelgti tiesai į akis. O kalbant apie tiesą, tikiuosi, kad šiandien ji nugalės. Tikiuosi tie „marozai“ gerai gaus į kaktą ir daugiau prie manęs nedrįs lįsti.
Per ilgąją pertrauką prie manęs priėjo Aistė ir pasiūlė nueiti parūkyti. Gal aš jai patinku? Jau antras priėjimas per kelias dienas. Šiek tiek padvejojęs sutikau. Norėjau sutikti tuos „degradus“ ir kaip draugas liepė, neduoti nieko.
Jaučiausi tvirtai, nes jutau draugų paramą. Rūkykloje, žinoma, juos ir sutikau. Tokie kaip jie greičiausiai rūko per kiekvieną pertrauką. Visgi pamatę, kad šalia manęs stovi pana, jie taip ir nepriėjo. Susidomėjau kodėl. Nejaugi jie drovisi panelių? Neatrodo.
Galbūt dėl to, kad kelias dienas jiems atidaviau visus pinigus, jie nusprendė manęs nežeminti kitų akivaizdoje? O gal jiems pasidariau neįdomus ir jie nusprendė daugiau prie manęs nelįsti?
Deja ne. Jiems buvau dar ir kaip įdomus. Tuo įsitikinau per kitą pertrauką, sutikęs vieną iš jų mokyklos koridoriuje. Jis priėjo prie manęs ir paprašė pinigų. Pasakiau jam ramiu tonu, žiūrėdamas tiesiai į akis, kad daugiau iš manęs pinigų negaus niekada.
Jis man atkirto, kad tokiu atveju kiekvieną dieną gausiu po naują mėlynę. Pasiunčiau jį toli toli. Jis mane pastūmė, o aš atsakiau tuo pačiu. Tiesiog neturėjau, kur trauktis. Draugų parama man teikė drąsos.
Neslėpsiu, „forsas“ labai nustebo, kad šiandien esu kitoks negu anksčiau. Jis piktai nusikeikė ir pasakė, kad iš mokyklos geriau neišeičiau, nes po pamokų man bus „p*zda“. Atsakiau jam, kad dar pažiūrėsim, kam čia kas bus.
Tada grįžau į klasę ir parašiau savo gynėjui SMS. Pasitikslinau, ar jis tikrai atvažiuos manęs gelbėti. Jis patikino, kad taip. Beliko su viltimi laukti pamokų galo. Nesu niekad dalyvavęs muštynėse, dėl to buvo truputį neramu. Ta nežinia slėgė.
Nors ryte buvau siaubingai piktas ant tų „marozų“, žadėjau sau, jog būtinai juos atidaužysiu, dabar tas pyktis išblėso. Tenorėjau, kad viskas išsispręstų taikiai. Bet, matyt, taip nebūna. Prisiekiau sau, kad ir kas būtų, busiu drąsus ir nesitrauksiu.
Po pamokų mokyklos kieme draugeliai jau manęs laukė. „Forsai“ irgi. Pradėjau jaudintis. Kojos virpėjo, pylė šaltas prakaitas. Mintys buvo sustingusios. Per kūną bėgiojo skruzdėlytės. Keliskart giliai įkvėpiau, nuraminau save, jog viskas bus gerai ir išėjau pro paradines duris.
Išėjęs pasisveikinau su savo draugais (jų buvo penki) ir pirštu parodžiau į atokiau stovinčius tris „forsus“. Pamatę, kad esu ne vienas jie sumišo, tačiau nesitraukė. Draugas man liepė iš pradžių vienam prie jų prieiti. Paklusau.
Priėjęs pasakiau jiems, kad daugiau niekada nedrįstų manęs terorizuoti. Jie susižvengė tarpusavy ir pasakė, kad esu „debilas“, jog nesuprantu, kad čia jų rajonas ir kad dabar būsiu sumuštas ne tik aš, bet ir mano draugai.
„Marozas“ man pasiūlė liepti draugams išsinešdinti, tada būsiu sumuštas tik aš vienas. Jis kalbėjo užtikrintai, tačiau manęs nelietė. Priėjau prie savo „chebros“ ir viską jiems perpasakojau.
Draugai susižvalgė ir paragino mane eiti paskui. Priėjome prie „marozų“. Į ilgas kalbas maniškiai nesivėlė, draugas paklausė manęs, kuris iš jų yra pagrindinis. Parodžiau pirštu. Jis jam trenkė galingą smūgį į veidą. „Forso“ sėbrai sumišo ir nežinojo, ką daryti. O tas pagrindinis, gavęs smūgį baisiai keikėsi ir sakė, kad dabar mums – negyvenimas.
Po šių žodžių mano draugas jam sudavė dar kelis stiprius smūgius. Kiti draugai, pradėjo kulti jo sėbrus. Aš tuo tarpu stovėjau sumišęs ir nežinojau, ką daryti. Ši patirtis man buvo nauja. Netrukus mano pagrindinio skriaudiko draugai, išsisukę nuo smūgio pabėgo ir paliko savo „družoką“ vieną likimo valiai.
Buvau paragintas draugų išsiaiškinti „vienas ant vieno“ su tuo reketuotuoju. Prarijau burnoje susikaupusias seiles ir priėjau prie jo. Sukaupęs visas jėgas trenkiau jam į veidą. Jis nesipriešino. Matyt, bijojo, kad jei atsakytų tuo pačiu, mes visi jį užpultume. Mano draugai skandavo „dar, dar, dar!“. Šiek tiek padvejojęs, nuleidau rankas ir pasakiau, jog negaliu to daugiau daryti.
Pasakiau, kad nekenčiu muštynių ir nenoriu turėti priešų. Aiškiai „forsui“ išrėžiau, kad jeigu jis prie manęs lįs, jam gerokai atsirūgs. Pasakiau, kad tai tik keli mano draugai, jei reikės, sukviesiu ir visą armiją. Tačiau to nenoriu. Noriu taikos.
Tikėjausi, kad šie žodžiai jį paveiks, tačiau jis man teatsakė „Eik velniop“. Tada įsikišo mano draugas ir pareikalavo, kad „forsas“ gražintų visus paimtus pinigus nedelsiant. Jis pakluso.
Išsitraukė piniginę ir padavė man dešimt litų. Tada draugas paėmė jį už marškinėlių, prisitraukė prie savęs ir pasakė, kad jei ateityje nuo manęs nukris bent vienas plaukas, jis naktimis negalės užmigti, nes jis bus sumedžiotas.
„Forsas“ tylėjo nuleidęs galvą, bijodamas gauti daugiau smūgių. Draugas pradėjo jam rėkti „ar supratai?!“ Po kiek laiko jis atsakė teigiamai. Draugas jį paleido ir „forsas“ nuėjo savais keliais.
„Abejoju ar jis dar kada prie tavęs lįs,“ – nusišypsojęs pasakė jis. „Tikiuosi, – su viltimi prakalbau. – Muštis šlykštu.“
Laukite tęsinio
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
