KLAUSIMAS: sunkiai susitvarkau su savimi. Turiu įprotį gilintis į save. Per tą mąstymą net esu sirgus sunkesnio laipsnio depresija.
Mano charakteris lengvai pasiduoda kitų įtakai, visada reaguoju į kitų pastabas ar patarimus.
Pavyzdžiui, kas nors pasako neigiamą pastabą apie mano išvaizdą, aš ir suku galvą, ką darau ne taip. Arba pradedu draugauti su vaikinu, o jei kas pasako pastabą apie jį, ir aš pradedu galvoti, kad jam kažkas negerai.
Kaip gyventi savo gyvenimą ir nereaguoti į pastabas?
KLAUSIMAS: esu labai savikritiškas, nevertinu savęs, savo sugebėjimų… Kai mėginu pasireikšti, vis atsiranda kažkoks idiotas, kuris mane sutrina į miltus, kuris pasako, kad tai nieko neverta: „Ką tu čia darai? Tai tik pinigų ir laiko švaistymas.“
Taip esu nudegęs gan daug kartų, nuo to laiko visas fotografijas, kurias padarau, pasilieku…
Nieko nepakeisi šiuolaikinis jaunimas sužvėrėjęs. Ar jūs man galėtumėte padėti įgauti daugiau pasitikėjimo savimi?
Esu visiškai patenkintas savo išvaizda, nors ji ir ne tobula, esu toks, koks esu…
KLAUSIMAS: esu normali paauglė, man 16 metų. Turiu draugų, esu gabi, bendraujanti. Bet norėčiau labiau pasitikėti savimi ir žinoti savo vertę, tada tikrai kalnus griaučiau.
Norėčiau nekreipti dėmesio į kitų nuomonę ir gyventi savo gyvenimą bei stengtis dėl savęs.
ATSAKYMAS: pasitikėjimo savimi klausimą sprendžiame visi. Kiekvienam žmogui savivertė ir savo asmeninės galios patyrimas yra reikalingi kaip oras ir vanduo.
Šios savybės suteikia mums galimybę siekti tikslo. Pasitikėdami savimi galime pasakyti: aš galiu įstoti į gimnaziją, nors ir bijau arba jaudinuosi; aš sugebu užmegzti santykius; aš esu pakankamai simpatiškas/-a, kad patikčiau ir kitiems; man pavyksta įgyvendinti planus; aš moku surengti linksmą vakarėlį; galiu atsisakyti; aš pasakau „ne“, kai man reikia atsisakyti rizikingo pasiūlymo; išreiškiu savo nuomonę; aš drebėdamas, bet pareiškiu, kad nemėgstu popso, nors žinau, kad kompanija dievina tokią muziką.
Tai tik keli pavyzdžiai, kaip svarbu pasitikėti savimi. Todėl labai svarbu ugdyti šią savybę. Bet nepamirškite, kad ir pasitikėdami savimi, galvosite apie savo savivertę, orumą, išgyvensite, jaudinsitės.
Kaip parašė trys laiškų autoriai, svarbiausia, kas juos išmuša iš pusiausvyros ir žeidžia – tai kitų nepritarimas, pašaipa, kritika. Nedraugiški žodžiai, ironiškas tonas, skaudinanti pastaba visada gali užgauti, sukelti kankinančių minčių. Tai užgauna kiekvieną, bet skirtumas tarp mūsų yra toks, kaip kiekvienas sureaguojame į nemalonius žodžius.
Mūsų reakcijos sudarytos iš trijų sudedamųjų dalių: emocijų, minčių ir veiksmų. Pavyzdžiui, man pasako: „tu atrodai tokia pavargusi šiandien“, ir aš nusiminu. Tada pagalvoju, kad dėl sūnaus ligos pati blogai miegojau ir dabar prastai atrodau. Reikėtų padaryti dešimties minučių pertrauką darbe ir pasiklausyti muzikos.
Arba išgirdusi, kad pridariau klaidų skaičiavimuose, susinervinu, man pradeda skaudėti galvą. Paskui ateina mintis, kad gal reikia mesti darbą iš viso, dar pagalvoju, kad gal esu kokia nemokša, bendradarbiai šaipysis iš manęs, nes jie klaidų nedaro.
Nuo šių minčių einu rūkyti, paskui prisivalgau, tada vakare prisigeriu ir visą naktį nemiegu. O iš ryto vėl niekaip nesusigaudau skaičiavimuose. Dar sužinau, kad pralošiau lažybas dėl krepšinio rungtynių, įsiuntu, griežiu dantimis, nes turėsiu sumokėti už kompanijos vakarėlį picerijoje, mintyse keikiu komandą, teisėjus, tėvynę, man gaila pinigų, kuriuos turėsiu išleisti, vadinu save „durne“, tada netyčia sudaužau mylimą vazą ir nusiplikau gomurį per karšta arbata, kažkur pametu mašinos raktelius. Koks gali būti pasitikėjimas savimi?
Skaitytojams belieka nustatyti, kur buvo mano emocijos, kur mintys, o kur veiksmai.
Nieko nuostabaus ir viskas gerai, kad reaguojame emocingai. Kitaip susirgtume nuo įtampos. Vienam nuotaika sugenda pusvalandžiui, kitam – visai dienai, bet gali pasitaikyti, kad pastaba, pašaipa, nesėkmė išmuša iš vėžių taip stipriai ir tokiam ilgam laikui, kad kai kas nebegali atsigauti visą mėnesį.
Taigi, pirmas patarimas – natūraliai priimti pačius įvairiausius savo nuotaikos ir emocijų atspalvius, atsidūrus nemalonioje situacijoje. Reikia tolerantiškai žiūrėti į savo išgyvenimus.
Dabar pakalbėkime apie mintis. Mintys logiškai sutvarko mūsų vidinį pasaulį, kad nebūtų chaoso. Gali būti, kad pasitikėjimą savimi sugriauna ir menka pastabėlė – „tavo pasiūlymas neįgyvendinamas”, „tavo daina neoriginali”, „tavo džinsai senamadiški”.
Čia prasideda savigraužos ir saviplakos priepuolis, nes tu pats jau anksčiau abejojai, ar verta pasakyti savo nuomonę, parodyti savo kūrinį, apsivilkti kaip tau patogiau.
Taip atsitinka žmonėms, kurie turi išankstinę nuostatą, kad jie yra nevykę, negražūs, nelaimingi. Kitas tik pasako garsiai tai, ką apie save galvojai jau seniai. Tada pradeda kamuoti visa virtinė minčių: „man nepavyko ši nuotrauka, visos mano nuotraukos jiems nepatiko, reiškia, aš netikęs fotografas, niekada neišmoksiu gerai fotografguoti, niekam nepatiks, ką aš darau, netapsiu geru fotomenininku, mano gyvenimas baigtas“.
Taip didėjančiu greičiu vis dauginame ir dauginame neigiamas mintis apie savo sugebėjimus ir save kaip žmogų.
Savo polinkį „užstrigti“, galvojant neigiamas mintis, pastebėjo ir kita laiško autorė.
Antrasis patarimas apie mintis kiek sudėtingesnis – pastebėkite, kaip mąstote apie save po kritikos ar pastabų, kai nuslūgsta pirmosios emocijos. Išmokite sustabdyti save ir įsiklausyti į kito žodžius ir savo mintis.
Jeigu tau pridegė pyragas, ar tai reiškia, kad ateityje visada pridegs ir kiti pyragai bei visas maistas, kurį gamini? Ar tai reiškia, kad esi niekam tikusi virėja ir bloga duktė arba nevykusi pilietė?
Žinoma, kad ateina ir tokių minčių, bet reikia laiku sustoti, kol aguonos grūdas nepavirto kalnu. Gal verta išgirsti, kad vietoje žalių uogų į kepamą pyragą gal geriau dėti džemo, arba gal įdomu pabandyti kitaip padaryti projektą, gal verta nebedraugauti su ta/tuo, nes ji/jis tave nepakankamai gerbia.
Išklausyti kritiką gali būti ir naudinga. Tik atskirkite, kokia pastaba yra prasminga, o kas tik jūsų nepasitikėjimas.
Kadangi didžiausią rūpestį sukelia mūsų veiksmai, kurie kyla iš emocijų ir minčių, tai reikia aptarti tai specialiai. Jeigu tau nepavyko parašyti kontrolinio, tai žinoma, kad tu susigraužei ir išvadinai save nemokša.
Tada atsirado baimė eiti į matematikos pamokas ir sukilo siaubas prieš bet kokį žinių patikrinimą.
Pradėjai praleidinėti pamokas, atsilikai dar labiau, apie tave pradėjo kalbėti pedagogų taryboje, spausti tėvai, „per dantį traukti“ draugai. Nepasitikėjimas sustiprėjo ir savivertė pradėjo svyruoti.
Daugelis čia pažins save. Padėtis gana komplikuota, bet ne beviltiška. Ar būtų įmanoma sustoti bėgus ir pasitelkti ką nors pagalbai: draugą, pusseserę, mokytoją, korepetitorių, kompiuterį. Juk nebūtina tapti matematikos genijumi, tereikia turėti teigiamą įvertinimą, kuris reiškia, kad tu išmokai matematiką pakankamai.
Kai pasitikėjimo savimi pritrūksta, svarbu nesugadinti situacijos dar labiau.
Vieną kartą „nudegus“ draugaujant, tikrai sunku bandyti santykius kurti iš naujo, kai senos žaizdos užgis. Išgirdus, kad nepatikai kitam, paklausti, koks būtent tavo poelgis ar žodis jam nepatiko – sunku, jeigu neįstojai į vieną mokyklą, bandyti surasti bent kiek panašią ir stoti dar kartą – baisu.
Taigi, trečias patarimas – pradėk ir bandyk veikti kitaip, negu anksčiau. Jeigu tėvai sako, kad esi niekam tikęs/-usi, silpnas/-a ar mėmė, kartais gali nesutikti su jais garsiai. Savigarba ir savivertė gimsta diskusijose ir debatuose. O nesėkmės pasitaiko visiems.
Žmonės, kurie labai jautrūs pastaboms ir kritikai, paprastai blogiau už kitus „girdi”, kai juos giria arba vertina, kai jiems sako komplimentus arba jais žavisi. Čia reikia atkreipti dėmesį į savo psichologinės klausos ypatumus. Pabandžius „sutaisyti“ gerų žodžių išgirdimo kanalus, gyventi tikrai linksmiau.
Pamokyti lengva, aš suprantu. Ne iš karto pavyksta save pakeisti. Egzistuoja daug saviįtaigos užduočių ir atsipalaidavimo pratimų.
Čia gal skaitytojai prisidės ir pasidalins savo patirtimi. Mes niekada nė vienas nebūsime visiškai pasitikintys savimi. Mums visada rūpės, ką apie mus galvoja kiti ir norėsis sulaukti gero žodžio ar pripažinimo.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
