„Nauja mokykla – tai naujos pažintys ir naujos galimybės,“ – sakė man mama, kai pareiškiau jai, kad važiuoju gyventi pas senelę. Ji su tėvu pradėjo smarkiai rietis, dėl ko galiausiai neapsikenčiau ir nusprendžiau juos palikti. Na gerai, aš tik noriu atrodyti kietas… Gyventi pas ją pasiūlė močiutė, o tikriausiai tai sugalvojo pati mama.
„Tegul susigaudo savo jausmuose ir manęs netraumuoja!“ Pagalvojau sau. Aš taip ant jų pykstu…
Kad žinotumėt, kaip nesmagu girdėti tėvus pykstantis. Tuomet pradedi kaltinti save: kad buvai negeras, kad kažko nepadarei, nors iš tikrųjų kalti tik jie patys.
Galbūt jiems vidurinio amžiaus krizė? Atsakymo nežinau. Tikriausiai nežino ir jie. Nėra lengva juos palikti, nors ir trumpam, kaip sako mama.
Kadangi senelė gyvena kitame miesto gale, teko pakeisti mokyklą. Mama dėl to šiek tiek džiaugiasi. Ji mano, kad ankstesnėje mokykloje buvau susidėjęs su netinkama chebra. „Tie chuliganai veda tave paskui,“ – nuolat sakydavo ji man, kai pamatydavo, jog nesusitvarkydavau kambario, ar jei kartais susiginčydavome.
Tuo tarpu aš toks laimingas nesu. Teks palikti savo senus draugus, mokytojus, kuriems neduodavau ramiai vesti pamokų, valgyklą, kurioje nužiūrinėdavome mergas, ąžuolą už mokyklos, prie kurio per pertraukas traukdavau dūmą.
Susigyvenau su senąja aplinka ir tikrai nenoriu nieko keisti. Tačiau vien pagalvojus, kad teks autobusais kelias valandas grūstis pirmyn ir atgal, privertė susitaikyti su esama padėtimi.
Klasiokai ir kiti mokyklos draugai mano žinią priėmė liūdnai. Kad ir kaip ten būtų, visi man linkėjo sėkmės naujoje mokykloje. To paties linkėjo ir mokytojai. Kai kurie iš jų netgi gailėjosi, jog nebegirdės mano pokštų, „skaldomų“ klasės suole.
Tokiomis akimirkomis, kai tenka atsisveikinti, pasidarau kaip niekad skystas. Kaip kokiam liurbiui norėjosi pulti į ašaras. Tačiau tvardžiausi ir vietoj drąsiai rodomų jausmų, pažadėjau, kad nauja mokykla neišskirs mūsų senos draugystės ir kad būtinai nenustosime bendravę.
Tačiau kvailys nesu, todėl žinau, kad tai tik žodžiai. Pasaulis nestovi vietoje: vienus dalykus keičia kiti, o ankstesni lieka užmarštyje. Lygiai taip pat bus ir su senais klasiokais ir kitais bendramoksliais. Atsiras naujų draugų, kurie privers pamiršti senuosius.
„Žiauriai“ bijau eiti į naują mokyklą. Kankina nežinia. Nežinau, ar nauji klasiokai mėgs mane tokį, koks esu. Ar negalvos, kad esu išsišokėlis ar nesityčios iš mano ydų ar charakterio.
Visgi veju tą baimę šalin ir bandau save įtikinti, kad viskas bus gerai. Tikiuosi ne tik pritapti, bet ir slapčia viliuosi, jog nauja mokykla atneš man pirmąją gyvenimo meilę. Juk man net šešiolika, o dar nesu mylėjęs! Tikras siaubas.
Neramina ne tik mintys apie naują mokyklą, bet ir tai, jog teks gyventi su senele. Įdomu, kaip seksis susigyventi? Tikiuosi ji nebus griežta. Juk „knisti“ smegenis yra tėvų pareiga, o senelės vaidmuo visiškai priešingas – lepinti ir globoti anūką.
Nauji mokslo metai, nauja mokykla ir naujos gyvenimo sąlygos privertė susimąstyti, kad turiu save pakeisti. Atėjo laikas pagalvoti apie tai, kad turėčiau mesti rūkyti (o gal ir ne), kad turėčiau uoliau kibti į mokslus, kad privalau nebūti toks drovus, bendraudamas su merginomis. Taip pat metas nusikratyti jau nusibodusio bangliško stiliaus. Ne, tektonikas nebusiu, tačiau tos plačios kelnės „užkniso“. Noriu būti kietesnis visomis prasmėmis.
Noriu, kad tėvai manim didžiuotųsi. Kad matytų, jog tobulėju. Kad mano pokyčiai jiems būtų pavyzdys nesipykti ir gyventi taikiai. Tikiuosi jie padarys išvadas ir susitaikys, nors jie ir žino, kad kol nebaigsiu mokyklos pas juos negrįšiu.
Jau rytoj išauš maksimalių išbandymų metas. Gal ir gerai, kad praleidau rugsėjo pirmąją. Stovėčiau prie naujų klasiokų mokyklos kieme ir turėčiau atlaikyti jų žvilgsnius, kurie varstytų it rentgeno spinduliai. O dabar įsiliesiu tiesiai į mokslo ir mokyklinio gyvenimo sūkurį.
Tikiuosi viskas bus ok. Manau, man pavyks. Gal būsiu mylimas, koks kad buvau ankstesnėje mokykloje.
Laukite tęsinio
