Būta čia ko ypatingo! Juk tai – elementari meilės ir prisirišimo išraiška! Negi aš jai nerūpiu?
Kai mergina nenori mylėtis, tai mane išmuša iš vėžių. Pradedu abejoti, ar ji mane myli. Juk jei mylėtų, taip nekalbėtų, tiesa?
Juk seksas yra neatsiejama santykių dalis. Tai aukščiausia meilės forma, kuri parodo, kad santykiai yra stiprūs, kad jie paremti ne tik paauglišku susižavėjimu, bet ir kur kas rimtesniais jausmais. Be to tai – nenusakomas malonumas. Tačiau ji kalba it tai būtų didžiausia pasaulio blogybė. Jų nesuprasi…
Taip, aš sutinku, jos privalo „išlaikyti savo vertę“, jos negali „duotis“ su bet kuo ir bet kada. Kitu atveju jos būtų tos, kurias vadina iš „k“ raidės. Tačiau juk aš jos vaikinas! Ir ji man sakė, kad mane myli! Bet kažkodėl, kai pradedu šnekėti apie lovą, ji tą meilę pamiršta.
Gal ankstesnių santykių metu ją kas nors „traumavo“? Nieku gyvu nepatikėčiau, kad ji yra nekalta. Tokias merginas iš tolo pažinsi…
Kai bandau atvirai su ja šnekėtis, kad suprasčiau, kokie jos argumentai prieš seksą, ji nukreipia temą. Ji nenori gilintis, tiesiog sako „ne“ ir viskas. Tada mes pradedame pyktis.
Aš, žinoma, ją užsipuolu, klausdamas, ar ji tik su manim žaidžia, gal ji net nenori būti kartu? Tada ji puola į isteriją, o kartais net į ašaras ir pradeda aiškinti, kad mane myli. Kažkokia velniava.
Patirties ir patarimų bandžiau semtis iš draugų. Vienas draugelis man pasiūlė neskubėti. Sakė, jog neturėčiau jos spausti, turėčiau tiesiog kantriai laukti ir jos to neprašyti. Jo nuomone, tada ji pati pasijus nesmagiai ir pasiūlys pasimylėti. Totali nesąmonė!
Taip galiu ir mirti negavęs! Kitas draugas pasiūlė daug žemiškesnę ir racionalesnę gudrybę – ją nugirdyti. Tai man pasirodė per žema.
O gal jai pradėti dovanoti gėles ir smulkias dovanėles bei kartoti, kad myliu, kad noriu būti tik su ja ir daugiau su jokia kita? Gal toks papirkinėjimas ir meilikavimas ištirpdys jos geležinę širdį?
Juk panelės visad jautriai reaguoja į vaikinus, kurie drąsiai reiškia savo jausmus. Reikės pabandyti šią strategiją. Tikiu, kad man gali pavykti. O jeigu ne?
Jei ne – velniop ją. Nesu motina Teresė, kuri celibatą vertiną kaip dorybę, nesu ir senamadiškas snobas, kurio nuomone, seksas – tik po vestuvių.
Negalvokit, kad ji man nepatinka. Aš ją dievinu. Žaviuosi jos skaisčiu veidu, ilgais geltonais plaukais, žydromis akimis, šiek tiek riesta nosyte ir neapsakoma šypsena. O jos kūnas – pasaka tiesiog!
Nenorėčiau su ja skirtis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pradedu bijoti, kad būtent seksas mus ir išskirs. Juk nesutikdama mylėtis ji niekina mano vyriškumą.
Pradedu galvoti, kad ji manęs negeidžia kaip vaikino. Kad aš jai patinku labiau kaip draugas. Jeigu taip būtų, tuomet tektų vienas kitam sakyti „ate“. Man nereikia draugės, man reikia tikros merginos, kuri suprastų mano lūkesčius ir norus.
Juk aš jai suteikiu viską, ko jai reikia: šilumą, meilę, paslaugumą, draugiškumą. O kodėl ji man nenori suteikti tik vieno? To, ko noriu jau ilgą laiką.
Galbūt ji mano, kad kai pasimylėsime, ji man pabos ir taps neįdomi? Gal ji mano, kad esu seksomanas ir draugauju su ja vien dėl sekso? Dieve, bet juk tai nesąmonė. Tiesiog esu vyras, kuriam rūpi ne vien bučiniai ir laižiakai.
Svarstydamas ir mintyse analizuodamas mūsų santykius, priėjau prie dar vienos išvados: galbūt ji nepasitiki savimi? Gal jai nepatinka jos nuogas kūnas ir ji mano, kad manęs seksualiai netrauks?
Tačiau juk aš jai ne kartą esu sakęs, jog ji gražiausia mergina pasaulyje. Galbūt tai ir yra banalu, tačiau jai patinka mano sakomi komplimentai. Tada ji lengvai įrausta ir pradeda labai meiliai šypsotis. O jos kūnas tiesiog nuostabus. Ji nei stora, nei per daug liesa, tiesiog tokia, kokia ir turi būti mergina. Ne, pasitikėjimas savimi čia niekuo dėtas. Priežastis kita.
Ką gi, neturiu kito pasirinkimo, privalau laukti. Laukti, kol ji „atsileis“ ir pakeis savo nuomonę. Tik kažin ar sugebėsiu ilgai tai daryti. Juk vasara, o aplink tiek daug gražių merginų, kurios nėra tokios „stabdės“.
Atleisk, mylimoji, tačiau prieš hormonų audras nepakovosi. Jei tu negali duoti to, ko man iš tavęs kaip iš merginos reikia, pradėsiu dairytis kitos. Gal aš niekšas, o gal liurbis, tačiau toks jau aš esu – vyras.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
