Vakarui atėjus pradėjau jaudintis. Turėjau nuolat save raminti, jog tai tik neįpareigojantis pasimatymas, kad po trijų dienų grįšiu į Vilnių ir greičiausiai daugiau niekada Rasos nesutiksiu. Tokios mintys ramino. Kaip ten bebūtų šis nerimas man buvo malonus: pagaliau vėl jaučiausi gyvas.
Jaučiausi kaip vaikinas, kuris gyvena visavertį gyvenimą: kuris laukia pasimatymo ir jaudinasi, kad pasimatymas pavyktų.
Šįkart prie veidrodžio praleidau kur kas mažiau laiko nei pirmąkart. Nenorėjau labai „pustytis“, nes „pirmasis apsiuostymas“ su Rasa jau buvo įvykęs: su ja jau esu vaikščiojęs susikabinęs už rankų bei esu laižęsis.
Taigi, sumodeliavau šukuoseną, išsikvėpinau ir buvau pasiruošęs išeiti į miestą. Buvome susitarę susitikti prie bažnyčios. Ši susitikimo vieta turėjo būti it simbolis, jog artimiausias tris dienas mus sies tvirti santykiai.
Kaip minėjau, labai norėjau su ja pasimylėti. Maniau, jog pasimylėjęs su žavia mergina visiškai pamiršiu savo buvusią merginą.
Ji vėlavo. Et, jau tos merginos: joms tai būdinga. Maniškė irgi vėluodavo, kai ėjome su ja į pirmuosius pasimatymus.
Pradėjau vėl nerimauti: norėjau, kad šis mūsų pasimatymas būtų tobulas. Ėmiau galvoti, kad po praėjusio susitikimo ir pasišnekėjimo kopose, nebeturėsime apie ką kalbėti.
Kai ji atėjo, tiesiog nuščiuvau: Rasa atrodė pritrenkiančiai! Ji dėvėjo labai gražią aptemptą juodos spalvos vakarinę suknelę ir aukštakulnius. Maža to ji buvo skoningai pasidažiusi, išsikvėpinusi iš koto verčiančiais kvepalais ir įsisegusi auskarus.
Žydri šešėliai išryškino akis ir labai derėjo prie jos sušukuotų šviesių plaukų. Kai tik ją pamačiau, sveikindamasis net sumikčiojau iš susijaudinimo. Rasa nusijuokė.
„Atrodai puikiai,“ – pasakė ji man. Atsakiau jai, jog ji atrodo ne ką prasčiau už mane. Buvau neobjektyvus: iš tikrųjų jį atrodė kur kas geriau ne tik už mane, bet greičiausiai ir už bet kokią merginą tuo metu buvusią mieste.
Pasiūliau jai nueiti į kavinę, kurioje grojo „gyvą“ muziką. Pasakiau, jog man labai patiko su ja bendrauti anąkart ir kad norėčiau pratęsti šį bendravimą. Rasa šiek tiek išraudo. Manau, jai patiko tie žodžiai. Merginoms patinka vaikinai, kurie negalvoja tik apie tai, kaip nusitempti jas į lovą. Džiaugiausi galėdamas jai sudaryti gerą įvaizdį.
Nors anąkart vaikščiojome susikabinę už rankyčių, šįkart paimti ją už rankos išdrįsau ne iš karto. Nesu įsitikinęs, ar ji matė, jog jaudinuosi, bet faktas, jog jai tai buvo nė motais. Galbūt jaudinosi ir ji pati, tik aš to negalėjau įžvelgti.
Beeidami kavinės link, šnekučiavomės apie vakar dieną ir apie mūsų kam sunkų, o kam nesunkų rytą. Ji nuolat man šypsojosi. Pastebėjau, jog jos dantys labai balti it iš dantų pastos reklamos.
Dieve, ji tikrai mane traukė. Traukė taip stipriai, jog apie savo buvusia ex net norėdamas negalėjau pagalvoti.
Kavinėje gavome staliuką šiek tiek atokiau nuo visos publikos. Prisėdome. Pradėjau nerimauti, jog turėsiu ją vaišinti ir šis gestas ištuštins mano kišenes. Būti džentelmenu šiais laikais kainuoja.
Priėjus padavėjai, Rasa užsisakė pyrago ir arbatos, o aš bokalą alaus. Prieš tai paklausiau Rasos ar ji neprieštaraus, jog gersiu alkoholį. Ji neprieštaravo.
Kai desertas ir gėrimai buvo atnešti, pradėjome šnekėtis apie mūsų mitybos ypatumus. Rasa prisipažino, jog ji beveik nevalgo mėsos. Jai neskanu. Nustebau. Nesuprantu, kaip šis „gėris“ gali būti neskanus.
Po šios neutralios temos ėmėme kalbėti apie mus. Netempiau gumos ir prisipažinau jai, jog ji man labai patinka, kad norėčiau visas savo atostogas praleisti su ja. Rasa sutriko. Ji pasakė, jog bus matyti. Velnias, Mirai, koks tu liurbis – nereikėjo atskleisti visko taip greitai.
Rasai sudorojus pyragą ir išgėrus arbatą, „ant padėklo atkeliavo“ sidras. Mergina jį gėrė labai elegantiškai pro šiaudelį. „Gerk gerk, mažyte,“ – galvojau aš. Pats užsisakiau dar vieną bokalą.
Nors esu nepilnametis, tačiau turiu pasidaręs padirbtą moksleivio pažymėjimą, kuriame yra nurodyta, jog esu pilnametis. Tai man suteikia drąsos baruose ir klubuose. Visgi pažymėjimo rodyti net neprireikė: padavėja klusniai nešė gėrimus, neklausdama mano amžiaus.
Tą vakarą su Rasa šnekučiavomės ne tokiomis intymiomis temomis, kaip kad anksčiau kopose. Tikriausiai dėl aplinkos. Tačiau kaip ten bebūtų, pasimatymas su ja man patiko. Ji man daug šypsojosi, jai buvo priimtini mano juokeliai.
Kurį laiką laikiau jos ranką ant stalo it tikras įsimylėjėlis. Jaučiausi labai gerai. Jaučiausi it turėčiau merginą, kuriai rūpiu. Žinoma supratau, jog visa tai tik žaidimas. Pradėjau gailėtis, jog mergina yra ne vilnietė. Grįžęs mielai su ja pratęsčiau pažintį savo gimtajame mieste.
Rasa išgėrė sidro, aš – alaus. Apgirtau. Pradėjau jaustis laisviau. Pasiūliau jai vėl nueiti į kopas. Ji norėjo atsisakyti, argumentavo, jog jai bus šalta – juk ji tik su vakarine suknele. Tačiau aš ją patikinau, jog mano glėbyje jai šalta anaiptol nebus. Jai patiko mano drąsus prisipažinimas – mergina sutiko.
Pajūryje pasiūliau Rasai pažaisti gaudynių, kad būtų šilčiau. Kas gali būti apgailėtiniau ir kvailiau? Tačiau nepaisant to, mums buvo labai smagu. Lakstėme vienas nuo kito, maivėmės bei kitaip džiaugėmės pasimatymu.
Pagavęs ją ilgai ir romantiškai bučiuodavau. Ji bučiuojasi tiesiog puikiai! Vienu metu man net atsistojo! Pradėjau jos geisti. Turėjau su savim prezervatyvą, tačiau kopose seksas būtų neįmanomas. Ėmiau galvoti, kaip jai pasiūlyti pasimylėti.
„Rasa, tu man labai patinki,“ – pasakiau jai. Ji atsakė, jog ir aš jai esu „fainas“. Siaubas, tik „fainas“? Supratau, kad neturiu jos spausti. „Ar susitiksim rytoj?“ – paklausiau jos. „Būtinai,“ – atsakė ji. „Gal šįkart pas mane namuose?“ – paklausiau nedrąsiai. „Man tinka,“ – nusišypsojusi atsakė ji ir mane pabučiavo.
Turiu būti kantrus. Pasižadėjau sau, jog rytoj būsiu drąsesnis ir viskas klosis sklandžiai.
Laukite tęsinio.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
