KLAUSIMAS: noriu gauti jūsų patarimą. Esu pavydi. Pavydžiu ne daiktų, ne pinigų, o tiesiog žmonių dėmesio. Na, ne visų dėmesio, o tik savo mylimojo. Tas pavydas mane labai slegia.
Protu suvokiu, kad visos tos emocijos, kurias sukelia pavyduliavimas nėra pagrįstos. Pavydėti tikrai nėra ko. Labai pasitikiu savo mylimuoju ir žinau, kad jis manęs tikrai neįskaudins.
Tačiau mes gyvename gan toli vienas nuo kito, ir galime sau leisti susitikti tik kartą per mėnesį. Likęs bendravimas – internetu arba SMS žinutėmis. Man pakankamai sunku ir sudėtinga malšinti savo ilgesį.
Tada, kai žinau, jog jis susitinka su savo draugais ar pažįstamomis merginomis, jaučiuosi nemaloniai. Man skaudu ir be galo ilgu, nepaisant to, kad protu viskas suvokiama – jis turi savo gyvenimą ir tai labai natūralu.
Bet kaip man išmokti tramdyti savo pavydą? Pavydas pasireiškia mano isterijomis, ašaromis, pykčiu ir nedidele neapykanta pačiam draugui. Tai labai dažnai išpranašauja mūsų tarpusavio barnius.
Sakoma, kad pavydi tik tie, kurie patys nepasitiki savimi. Pripažinsiu, nesu tokia tobula, kiekvienu savo žingsniu tikinti mergina. Tikiuosi jūsų patarimo, nes tikrai nežinau, ką gi man daryti?
ATSAKYMAS: pavydas ir pavyduliavimas – du truputį skirtingi jausmai. Manau, kad rašote apie pavyduliavimą.Visi mes pavyduliaujame, nes norime būti patys svarbiausi ir mylimiausi savo išrinktiesiems, bet netikime, kad yra taip, kaip jie mums tvirtina.
Kai kurie iš mūsų pavyduliauja taip labai, kad nieko kito nebegali veikti. Ir jus kankina ir graužia mintys, kad jūsų draugas yra laisvas bendrauti su kitais žmonėmis, plepėti, juoktis, vykti žvejoti ar kartais eiti į vakarėlius.
Pavyduliaujate tada, kai negalite užimti visų jo minčių ir kai pajuntate, kad jis turi ir kitų draugų, pažįstamų, savo paties fantazijų, jausmų, reikalų. Paprastai šnekant, kad negalite užvaldyti jo sielos 100 procentų 24 valandas per parą ir septynias dienas per savaitę, net jeigu ir uždarytumėte jį į narvą.
Bet kas atsitinka su jumis pačia, jeigu suvokiate, kad šią akimirką jis apie jus nesuka galvos, nes prausiasi po dušu, kalbasi mobiliu ar pietauja su kolege? Ko gero, jūsų vaizduotė automatiškai prikuria neištikimybės scenų, o tada jau pasipila ašaros, priekaištai, kaltinimai.
Liūdniausia, kad ilgėdamasi ir mylėdama jūs atsisukate į savo draugą su visai kitokia savo asmenybės puse: nepatiklia, nepaguodžiama, nepasotinama, gal net kiek persekiojančia.
Paklauskite savęs, kam jums reikia taip save kankinti? Gal jūs be jo jaučiatės niekam nereikalinga, vieniša ir bevertė, todėl ir bandote jį visokeriopais būdais prisaikdinti, kad būtent jis turi jums įrodyti savo ištikimybę, ir jis turi suteikti jums gyvenimo prasmę.
Kadangi nuo pavyduliavimo nėra gerai veikiančių vaistų, tai jums teks arba dar labiau susiimti ir suprasti, kad pavyduliauti yra normalu, tačiau nenormalu bandyti atimti kito žmogaus valią ir laisvę. Arba jums verta eiti ir tyrinėti savo jausmo ypatumus ir šaknis su psichoterapeutu.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI Gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
