Nors daugelis ginčus apibūdina kaip veiksmą, kuriam trūksta atjautos ar sąmoningumo, mes teigiame, kad ginčai santykiuose yra tokie pat natūralūs kaip ir kvėpavimas. Ginčas yra būdas išvalyti emocinę ir psichinę erdvę, esančią tarp dviejų žmonių. Tai būdas nustatyti ribas ir priimti, kad visos emocijos, net pyktis ar nusivylimas, yra žmogiškosios patirties dalis, o ne dalykai, kurių reikia vengti.
Štai 4 mažos taisyklės, kurios skiria nuolat besipykstančias ir nesipykstančias poras:
1. Jie gerbia vienas kito laiką
Prieš kreipdamiesi vienas į kitą, su vyru stengiamės išsiaiškinti, ar laikas tinkamas. Tai, ką sakome, dažnai yra taip pat svarbu, kaip ir tai, kada tai sakome. Visada patartina pasitarti su partneriu ir įsitikinti, kad dabar yra tinkamas metas kalbėtis. Taip parodysite, kad net ir turėdami ką aptarti gerbiate kitą asmenį ir jo laiką.
2. Jie apgalvoja savo žodžius
Daugeliu atvejų ginčai virsta aršesne kova dėl mūsų vartojamų žodžių. Jei kreipiuosi į vyrą sakydama: “Tu privertei mane jaustis _____, kai pasielgei _____”, jo reakcija iš karto bus gynybinė. Tačiau jei aš į jį kreipiuosi pavyzdžiui, sakydama: “Aš jaučiausi ____, kai tu pasielgei _____”, galėsiu pasakyti, kaip jaučiuosi, ir nesukelti jo gynybinės reakcijos. Tikėtina, kad jūsų partneris norės prisiimti atsakomybę už savo elgesį, taip pat suteiks jums erdvės išsakyti savo jausmus.
3. Jie lieka prie pirminės temos
Vienas iš blogiausių ginčo posūkių – gilinimasis į praeitį. Kai nebesilaikome pirminės ginčo temos ir pereiname prie klausimų iš praeities, nutolstame nuo sprendimų ieškojimo ir susikuriame į ego orientuotą poreikį būti teisiam. Vietoj to laikykitės pirminio nagrinėjamo klausimo, o jei vis dar yra neišspręstų klausimų iš praeities, spręskite juos kitu metu, kai galėsite pokalbį skirti tik šiai temai.
4. Jie niekada „nesimėto“ ultimatumais
Kiekvienas žmogus turi ribas ir kiekvienas turi teisę jas nustatyti pats. Bet kaip jūs turite savo, taip ir jūsų partneris turi savąsias. Užuot reikalavę, kad partneris ką nors darytų, verčiau paprašykite jo. Kai prašome, o ne reikalaujame, pripažįstame, kad tai ne kova dėl valdžios, o dviejų žmonių bendras darbas, padedantis santykiams išnaudoti visą savo potencialą. Būkime sąžiningi: niekas labai nelaukia ginčų. Tačiau sveikos diskusijos gali suartinti mus su tais, kurie mums rūpi, ir sukurti erdvę ne tik sprendimui, bet ir santykių „gyjimui“.
