Kažkuriuo metu kažkas nusprendė, kad kažkur pasaulyje klaidžioja ta viena vienintelė mūsų sielos puselė, kurią sutikus fone pradės groti smuikai, o jis iš pirmo žvilgsnio supras, kad tu – ta vienintelė. Kad sutikus jį visas gyvenimas akimirksniu susidėlios į vietas ir viskas taps aišku.
Dėl šios priežasties išplėtėme savo paieškos lauką: sėdime pažinčių programėlėse, einame į aklus pasimatymus, kalbiname nepažįstamuosius ar leidžiamės supažindinamos su bet kuo bet kokiame renginyje – ir visos laukiame to magiško kosminio kliktelėjimo.
Romantinės komedijos, pasakos ir meilės romanai mums pažadėjo, kad už kampo laukia tas vienintelis – tu tiesiog jo dar neradai. O gal nepakankamai ieškai? Bet kas, jei jo iš tikrųjų nėra? Kas, jei žmogus, su kuriuo kuri ilgalaikius santykius, tampa tavo sielos partneriu ne todėl, kad buvo tau „skirtas“, o todėl, kad jūs abu vienas kitą pasirinkote?
Bet koks nelaimėlis pralaimi tavo galvoje esančiai fantazijai
Didžiausia soulmate idėjos problema yra ta, kad ji reikalauja tobulybės. Jei jis iš tiesų būtų skirtas būtent tau, viskas turėtų klostytis lengvai. Jis turėtų suprasti tave be žodžių, turėti tokį pat humoro jausmą, mėgti tą pačią muziką ir niekada neerzinti.
Ir štai sutinki puikų vaikiną. Jis mandagus, juokingas, pagarbus. Bet pirmojo pasimatymo metu jis neužbaigia tavo minčių. O gal paaiškėja, kad dievina patiekalą, kurio kvapo tu negali pakęsti. Tuomet jį nurašyti tampa labai paprasta: „Aha. Jei jis būtų tas vienintelis, taip nebūtų. Judam toliau.“
Taip atmetame visiškai normalius, gerus žmones vien todėl, kad jie neatitinka tobulo personažo, kurį patys susikūrėme savo galvoje. O šioje kovoje realus žmogus neturi jokių šansų. Jis lyginamas ne su kitu žmogumi, o su fantazija.
Ir blogiausia tai, kad fantazija niekada nepalieka šlapių rankšluosčių ant lovos, dalijasi tavo meilės kalba, turi tokias pačias alergijas kaip tu ir neturi nė vieno erzinančio įpročio.
Net jei į šią istoriją įstatytum Ryaną Goslingą, po kelerių metų jis taptų tiesiog žmogumi. Nes problema ne ta, kad šalia tavęs stovi ne tas vienintelis. Problema ta, kad tavo galvoje vis dar gyvena versija žmogaus, kurio realybėje niekada nebuvo.
Negana to, pats soulmate fenomenas kelia nemažai loginių klausimų. Kas nutinka, jei žmogus, kuris neva buvo skirtas būtent tau, miršta? O jei jūs taip ir niekada nesusitinkate? Ar tai reiškia, kad likusį gyvenimą esi pasmerktas gyventi be meilės?
Žmonių istorijos rodo visai ką kita. Jie po skaudžių skyrybų vėl įsimyli. Po netekties sukuria naujas šeimas. Net ir po dešimtmečius trukusios santuokos kai kurie vėliau sutinka žmogų, su kuriuo vėl jaučiasi laimingi. Jei kiekvienam iš mūsų būtų skirtas tik vienas žmogus, kaip paaiškinti tai, kad daugelis mūsų esame mylėję daugiau nei kartą?
Gal meilė ir nėra beribė. Gal kiekvienas žmogus iš mūsų pasiima dalelę širdies. Tačiau ji tikrai nėra vienkartinė. Ji nesibaigia su vienu žmogumi. Ji tiesiog kiekvieną kartą atrodo kitaip. Kiekvienuose santykiuose mylime skirtingai, nes kiekvienas žmogus pažadina vis kitokią mūsų pusę.
Komfortiškas pažadas
Galbūt didžiausia sielos partnerio koncepcijos stiprybė ir priežastis, kodėl ji gyvuoja iki šiol, yra ne tai, kad ji logiška, o tai, kad ji labai paguodžianti.
Neturi vaikino? Viskas gerai – tiesiog dar nesutikai to vienintelio. Nepasisekė santykiai? Reiškia, jis nebuvo tavo soulmate. Esi laiminguose santykiuose? Puiku, vadinasi, radai savo žmogų ir gali pagaliau nustoti ieškoti.
Tokie paaiškinimai suteikia tai, ko žmonės nuolat ieško – aiškumo ir saugumo. Malonu tikėti, kad visata jau atliko visą darbą už tave. Kad kažkur yra žmogus, sukurtas būtent tau, o tau belieka jį sutikti.
Suvokti, kad mūsų santykiai yra mūsų pačių atsakomybė, daug sunkiau. Kur kas lengviau pasakyti: „Jis tiesiog nebuvo tas vienintelis“, nei pripažinti, kad santykiai baigėsi todėl, jog abu nemokėjote spręsti konfliktų, vienas kitą įskaudinote arba tiesiog augote skirtingomis kryptimis. Galų gale, jei dėl visko kaltas likimas, nereikia klausti, ką kitą kartą galėtum padaryti geriau.
Meilė – ne porcelianas, o molis
Sielos partneriais ne gimstama – jais tampama. Ir dažniausiai tai nutinka ne per pirmąjį pasimatymą, o po to, kai kartu pereinate sunkiausius gyvenimo etapus. Kai išgyvenate netektis, švenčiate pergales, matote vienas kitą sergantį, pavargusį, susierzinusį ir vis tiek nusprendžiate likti.
Tikras soulmate nėra žmogus, kuris stebuklingai skaito tavo mintis. Jis yra žmogus, kuris nori jas išgirsti. Nors, aišku, jei turi pakankamai sveiko proto atnešti arbatos, kai sergi, ar prisiminti jūsų metines, tai tikrai nepakenkia. Tačiau tikras artumas gimsta ne iš telepatijos, o iš noro klausytis, kalbėtis, pyktis, taikytis ir pažinti vienas kitą vis iš naujo.
Galbūt todėl meilė ir yra pasirinkimas. Ne todėl, kad kiekvieną rytą atsibundi ir iš naujo nusprendi mylėti žmogų, o todėl, kad kasdien renkiesi elgtis taip, jog ta meilė turėtų galimybę augti. Renkiesi kalbėtis vietoj tylos. Atsiprašyti vietoj išdidumo. Ieškoti sprendimo vietoj išėjimo.
Juk gražiausi santykiai gimsta ne tada, kai du tobuli žmonės suranda vienas kitą. Jie gimsta tada, kai du netobuli žmonės nusprendžia vienas kito nepaleisti.
Galų gale, vertingiausi dalykai retai būna tie, kurie tiesiog nukrenta į rankas. Juos sukuriame patys, ir santykiai – ne išimtis. Juos branginame ne todėl, kad visata kažkada nusprendė, jog esame skirti vienas kitam, o todėl, kad kartu sukūrėme istoriją – susipykome dėl kvailų smulkmenų, taikėmės, juokėmės iki ašarų, išgyvenome sunkiausias dienas ir šventėme gražiausias. Galbūt didžiausia meilės magija yra ne rasti „tą vienintelį“, o po daugelio metų atsisukti atgal ir suprasti, kad būtent jūs vienas kitą juo pavertėte.
Autorė Dominyka Petravičiūtė
