„Aš tai tikrai ne feministė“, – sako ji, balsuodama rinkimuose, studijuodama universitete, turėdama savo banko sąskaitą, dirbdama pasirinktą darbą ir planuodama gyvenimą, kuriam nereikia vyro leidimo.
Kodėl moteris gali palaikyti lyčių lygybę, reprodukcinę autonomiją, vienodą atlyginimą ir teisę pačiai rinktis savo gyvenimą, bet vis tiek pasakyti: „Tik nevadink manęs feministe“? Kas nutiko pačiam žodžiui „feminizmas“?
Podkastai, propaganda ir pikti vyrai
Kadaise už moterų teises kovojęs judėjimas šiandien internete nešiojasi stebėtinai neigiamą etiketę. Įsijunk bet kurią tinklalaidę „Spotify“, „YouTube“ ar „TikTok“ ir anksčiau ar vėliau greičiausiai sutiksi kokį nors kostiumuotą „alfa patiną“, kuris aiškina, kad šiuolaikinis feminizmas „sugadino moteris“, atėmė iš jų moteriškumą ir pavertė jas piktomis karjeristėmis, kone norinčiomis tapti vyrais.
Šiandien žodis „feminizmas“ daugeliui asocijuojasi su radikaliausiais vaizdo įrašais iš interneto platybių, kuriuose feminizmas prilyginamas karui prieš vyrus ir šeimos vertybių naikinimui. Todėl merginos skuba teisintis: „Aš ne feministė, aš myliu vyrus!“ Palauk. Nuo kada meilė vyrams ir noras turėti lygias teises tapo nesuderinamais dalykais?
Tad prieš atsikratant feministės etiketės gal verta išsiaiškinti, ką šis žodis apskritai reiškia. Paprasčiausia prasme feminizmas siekia politinės, ekonominės, socialinės ir asmeninės lyčių lygybės bei kovos su diskriminacija dėl lyties. Kitaip tariant, tam nereikia nekęsti vyrų ar atsisakyti svajonės apie šeimą. Gali mylėti vyrus. Gali norėti vyro. Gali net norėti būti namų šeimininke. Esmė ta, kad turi teisę pati tai pasirinkti.
Būtent čia atsiranda vienas didžiausių nesusipratimų: pasiskelbus feministe ar tiesiog garsiau palaikant lyčių lygybę, neretai prilipinama etiketė, kad vienintelis tavo gyvenimo kelias nuo šiol bus besąlygiška karjera, vaikų atsisakymas ir vienišos moters gyvenimas iki senatvės.
Tačiau pagrindinis feminizmo siekis nėra sunaikinti šeimą ar įtikinti moteris atsisakyti motinystės. Jo esmė – siekti, kad moterys turėtų tokias pačias teises ir galimybes bei galėtų pačios spręsti, kaip nori gyventi.
„Aš už lygias teises, bet nesu feministė“
Čia ir slypi vienas įdomiausių paradoksų. Daugybė moterų sutinka su pačiomis feminizmo idėjomis, tačiau kratosi feministės etiketės. Lyg pats žodis reikštų kur kas daugiau nei tai, kuo jos iš tiesų tiki.
Galbūt problema yra ne feminizmo idėjos, o įvaizdis, kuris per daugelį metų buvo sukurtas aplink patį žodį. Niekas nenori būti laikoma pikta, radikalia, vyrų nekenčiančia moterimi, todėl paprasčiau pasakyti: „Aš už lygybę, bet nesu feministė.“
Tačiau ar galima taip lengvai atskirti vieną nuo kito? Jei nori pati spręsti, ar kursi šeimą, kokią profesiją pasirinksi, kiek uždirbsi ir kaip gyvensi savo gyvenimą, palaikai daugelį principų, už kuriuos moterys kovojo ištisas kartas. Galbūt problema ne ta, kad moterys nebenori lygybės. Galbūt pats žodis „feministė“ buvo taip ilgai naudojamas kaip įžeidimas, kad pradėjome jo bijoti labiau nei nelygybės, prieš kurią jis atsirado kovoti.
„Kokių dar tų teisių? Ko jūs dar neturite?“
Tikrai yra tekę girdėti šį klausimą. Ir taip, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad moterys Vakarų pasaulyje jau išsikovojo viską: galime balsuoti, studijuoti, kurti verslus, užimti aukščiausias pareigas ir gyventi finansiškai nepriklausomą gyvenimą.
Vis dėlto teisinė lygybė popieriuje dar nereiškia, kad kova už moterų teises visame pasaulyje baigta. Skirtingose šalyse moterys ir mergaitės vis dar susiduria su reprodukcinių teisių ribojimu, kliūtimis siekti išsilavinimo, smurtu ir kitomis diskriminacijos formomis.
Tačiau net ir mūsų kasdienybėje, kur iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gerai, egzistuoja visuomenės lūkesčių spaudimas.
Gali būti moteris, bet jeigu pasirinksi nebūti „moteriška“, nenorėsi vaikų, nesvajosi apie santuoką, nesidažysi ar atsisakysi aukštakulnių, anksčiau ar vėliau gali išgirsti: „Tai kokia tu čia moteris?“ Atrodo, kad moteriai vis dar neužtenka tiesiog egzistuoti – iš jos tikimasi, kad ji vienaip ar kitaip atitiks visuomenės sukurtą moteriškumo standartą.
Mašinėlės berniukams, motinystė mergaitėms
Pažvelkime į profesijas. Moterys iki šiol dažniau renkasi stereotipiškai „moteriškomis“ laikomas profesijas – dirba mokytojomis, auklėtojomis, slaugytojomis. Ir tai tikrai nereiškia, kad joms šie darbai nepatinka. Tačiau verta paklausti, kiek mūsų pasirinkimus nuo mažens formuoja aplinka ir visuomenės lūkesčiai.
Būtų sunku surasti merginą, kuri vaikystėje neturėjo lėlės „Baby Born“. Aš pati saviškę dievinau! Bet pagalvokime: kodėl lėlė su vežimėliu ir vystyklais taip ilgai buvo vienas pagrindinių mergaitėms siūlomų žaislų? Kol berniukams dažniau siūlomos mašinėlės, konstruktoriai ir įvairūs nuotykių žaidimai, mergaitėms vis dar dažnai tenka lėlės, žaislinės virtuvėlės ir kiti su rūpinimusi bei namų buitimi susiję žaislai.
„Bet man ir kitoms mergaitėms tiesiog PATIKO tokie žaislai!“
Taip, galėjo patikti. Ir tame nėra nieko blogo. Tačiau verta paklausti, ar vaikystėje visiems iš tiesų suteikiame vienodai platų pasirinkimą. Ar žaislai, veiklos ir net mūsų pačių reakcijos į vaikų pomėgius vis dar kartais nepasiunčia subtilios žinutės apie tai, kas laikoma tinkama mergaitei, o kas – berniukui?
Nuo mažens mergaitės dažnai susiduria su lūkesčiais būti rūpestingomis, švelniomis ir paslaugiomis, o berniukai – drąsiais, savarankiškais ir stipriais. Problema prasideda ne tada, kai mergaitė pati pasirenka lėlę. Ji prasideda tada, kai pajunta, kad būtent tokį pasirinkimą iš jos ir tikimasi padaryti.
Feminizmas: vakar, šiandien ir rytoj
Feminizmas nėra vien praeities istorija ar kova už įstatymus, prie kurios jau galima padėti galutinį tašką. Jo esmė – laisvė pasirinkti lėlę arba mašinėlę, karjerą arba motinystę – o gal abu. Būti švelniai arba griežtai. Ir už nė vieną iš šių pasirinkimų nebūti laikomai mažiau verta moterimi.
Ateities feminizmas neturėtų reikšti, kad moterys privalo prisimatuoti „vyriškus šarvus“ ar gyventi pagal dar vieną naują taisyklių rinkinį. Tai turėtų būti teisė kurti savo taisykles. Supratimas, kad kita moteris – nesvarbu, ar ji renkasi vadovauti startuoliui, ar kepti duoną namuose – nėra tavo konkurentė ar priešė.
Tai galimybė tiesiog būti savimi be baimės, kad būsi sutikta su pykčiu, stereotipais ar nuvertinimu. Galimybė atsisakyti pasenusių įsitikinimų, kad moteris gali užjausti ir paguosti, bet negali vadovauti, priimti sudėtingų sprendimų ar turėti galios.
Galbūt pagaliau metas išlipti iš primestų rėmų ir nustoti atsiprašinėti už žodį, kurio esmė yra labai paprasta – pagarba savo ir kitų žmonių laisvei rinktis.
Beje, feminizmas išlaisvina ir vyrus. Nes kai mums nebereikia apsimetinėti bejėgėmis deivėmis, vyrams nebereikia būti vieninteliais šeimos išlaikytojais ar emociniais akmenimis, kurie negali verkti, bijoti ar parodyti silpnumo.
Lygybė neatima laisvės iš vienos lyties tam, kad ją atiduotų kitai. Ji tiesiog palieka daugiau laisvės mums visiems.
Autorė Dominyka Petravičiūtė
